Pirmoji. Šanchajus

Ilgame skrydyje iš Vilniaus į Šanchajų Paulė vis savęs klausinėjo: "Ką aš veikiu tame lėktuve į kitą pasaulio kraštą?" Nors, atrodė, iki tol viskas buvo aišku. Žinios, kad priimta į Niujorko universiteto Šanchajaus skyrių, sulaukė dar kovą, labai džiaugėsi, kad už nugaros – sunkus etapas: puikiai išlaikyti amerikietiški egzaminai, įtikinamai parašytas motyvacinis laiškas, gautos mokytojų rekomendacijos.

Žinojo ir tai, kad priešaky – nelengvi mokslai universitete, kurį pasirinko dėl reitingų, žinomumo ekonomikos, verslo, finansų srityje, studijų kokybės. Be to, be trejų studijų Šanchajuje metų, ketvirtieji pasirenkami Niujorke, Abu Dabyje arba Europos šalyse. Taigi tikėjo, kad įgytas amerikietiškas išsilavinimas ir patobulintos kinų kalbos žinios išskirs ją iš kitų jaunųjų specialistų, bus puikus bagažas ieškant darbo.

Regis, nuosekliai tam ruošėsi. Mokykloje dvejus metus mokėsi kinų kalbos, išlaikė A2 lygio egzaminą, o Rytų Azijos šalių gyvenimu ir kultūra domėjosi nuo devintos klasės. Namų darbus apie Šanchajų atliko ir pati, ir universitetas atsiuntė labai daug naudingos informacijos. Tai iš kur tas nerimas?

Nepraėjo jis ir įsiliejus į didžiausio Kinijos miesto daugiamilijonines gatves. Atrodė, visos turimos kinų kalbos žinios – perniek, su niekuo negalėjo susikalbėti. Nuotaika pasitaisė tik atvykus į universitetą: vėl sukibirkščiavo noras kuo daugiau pamatyti, patirti, apglėbti, kai pasijuto saugi dėl jau ne per nuotolį patiriamo didžiulio rūpestingumo.

O kai išėjo patyrinėti miesto, suprato: išties moka išsakyti vieną kitą mintį kiniškai, o vietiniai, išgirdę jų kalba kalbantį užsienietį, tampa itin draugiški ir paslaugūs. Negana to, vos ne kiekviename žingsnyje prašė nusifotografuoti su jais.

Viršijęs lūkesčius bendrabutis, atrodo, taps antraisiais namais. Niujorko universiteto Šanchajaus skyrius palyginti naujas, todėl ir bendrabučiai – naujutėliai, puikiai įrengti, erdvūs ir patogūs. Gyvens trise, nes pagal šios aukštosios mokyklos strategiją privalomas ir kitų kultūrų pažinimas. Taigi viena kambario draugė – iš Japonijos, kita – kinė, joms gyvenimas su europiete padės tobulinti anglų kalbą.

Antroji. Kaunas

Paskutinė diena namie. Vakare tėvai ir seneliai lydės į Vilniaus oro uostą. Penktą ryto skrydis. Paruošti pūpso du didžiuliai lagaminai. Iš pradžių pirko vieną didelį, kitą – mažą, bet kai pradėjo krautis daiktus visiems metams į priekį, nes grįš namo tik kitą vasarą, įsitikino – ankšta. Tada susikeitė lagaminais su poilsiauti išvykusia seseria. "Medicinos ketvirtakursė Beata – gerasis vaikas, senelių ir tėvų džiaugsmas ir paguoda", – tai Paulė pasako nuoširdžiai ir su palengvėjimu, kad per tuos metus be jos bus kas pasirūpins vyresniais artimaisiais.

Bandau save užversti veiklomis, nes įsitikinau: kuo daugiau esu užsiėmusi, tuo daugiau suspėju.

Šaltojo sezono drabužių neįsidėjo – vėliau tėvai atsiųs. Pasiėmė vaistų, nes kinų medicina ganėtinai neįprasta, buities reikmenų ir, žinoma, daiktų, kurie primintų namus. Į Šanchajų išskrido ir močiutės megztas kiškis. Turi jį nuo vaikystės.

Močiutė ir mama dabar sunkiausiai ir paguodžiamos – kaip kitaip, juk tenka metams išsiskirti. Ilgiausiai Paulės nėra mačiusi dvi savaites, kurias praleido sporto stovykloje. Visa laimė – šiandieninės komunikacijų galimybės, padedančios įveikti atstumus.

Ką labiausiai gaila palikti Lietuvoje? "Šeimą, Lietuvą, gamtą", – neskubėdama vardija ir susigraudina. Greitai sukame kalbą į šalį į anaiptol ne graudulį, o užsispyrimą žadinančius dalykus. Paulė žino, kad tėvams kas mėnesį reikės nuo savęs atitraukti po 300 eurų – tiek siųs dukrai pirmaisiais metais. Deja, negavo jokios paramos iš valstybinio studijų fondo rengto studijų užsienyje finansavimo konkurso "Kitas šimtas". "Gal suma buvo per didelė, – svarsto Paulė, – 50 tūkst. dolerių per metus. O pridėjus dar ir universiteto paskaičiuotas išlaidas draudimui, maitinimui, transportui, susidaro iki 68 tūkst. dolerių per metus."

Iš universiteto gavo 35 tūkst. dolerių finansinę paramą-stipendiją, kitą dalį padengė tėvai. Vėliau reikės užsidirbti arba ieškoti finansavimo šaltinių. Gal net ir išorinių. Paulė svarsto galimybę ieškoti įmonių, kurios vėliau galėtų įdarbinti, o būsimajai jaunajai specialistei teiktų studijų paramą.

Nenorėtų imti paskolos iš Amerikos bankų, nes tai įpareigotų dirbti šioje šalyje. Ją labiau vilioja perspektyva, įgijus dvigubą magistro laipsnį – verslo ir finansų, grįžti dirbti į Lietuvą.

Darbo Paulė nebijo. Girdėjo, kad suteikiama galimybių studentams padirbėti pačiame universitete. Džiaugiasi, kad už bendrabutį jau apmokėta, o maistas pigesnis nei Lietuvoje – išsivers.

Trečioji. Palanga

Vasara Paulei buvo kitokia, nei planavo. Manė, bus metas su šeima ir draugais atsisveikinti, atsibučiuoti, o nė pati nežino, kaip vieną rytą jau stovėjo Palangos paplūdimyje. Neabejoju, kad iškart pagalvojote klaidingai: ko gero, kad ji išlėkė pailsėti, kaip būtų ir padarę daugelis jos bendraamžių. Paulė vasarą dirbo gelbėtoja.

Pernai dirbo visą vasarą, o šiemet, kai po egzaminų paskambino ir vėl pakvietė, pamanė, kad bent vieną mėnesį ištaikys. "Norėjosi kažką naudinga padaryti, užsidirbti ne ledus pardavinėjant", – tyliai tarsteli.

Tiesą, gauti šį darbą galima tik konkurso būdu, kurį įveikti penkiakove profesionaliai užsiėmusiai Paulei nebuvo sunku. Tiesa, gelbėtoja poste dirbo pernai, o šiemet – Centrinėje gelbėtojų stotyje. Vertina šią galimybę, nes darbas koordinuojant skęstančiųjų gelbėjimo operacijas, padedant atrasti pasiklydusius vaikus, padėti nukentėjusiesiems išmokė atsakingumo, budrumo, mokėjimo žaibiškai reaguoti, kai yra kritinės situacijos, suteikė drąsos ir pasitikėjimo savimi.

Europos, pasaulio jaunių čempionatų dalyvė ir taip nestokoja šių charakterio savybių, kurias ugdo šiuolaikinė penkiakovė. Kodėl pasirinko būtent šį sportą? "Darželyje lankiau sportinę gimnastiką, bet dėdė neurochirurgas prigąsdino dėl traumų. Tada lankiau plaukimą, bet sugalvojau, kad noriu eiti į muzikos mokyklą. Ten buvo pianinas ir choras, bet tada jau pristigo sporto. Tai ir pasirinkau tokį, kur daugiau veiklos", – šypsosi mergina, dar ir maratonininkė, ir sportinio šaudymo meistrė, ir tarptautinės nepolitinės jaunimo organizacijos "Rotaract" narė. – Bandau save užversti veiklomis, nes įsitikinau: kuo daugiau esu užsiėmusi, tuo daugiau suspėju."

Pasirinkti penkiakovę Paulę įkvėpė Lauros Asadauskaitės-Zadneprovskienės sportinė sėkmė. Tituluočiausia Lietuvos penkiakovininkė yra sakiusi, kad vaikai, kurie nuo mažų dienų sportuoja, dažniausiai žino, ko nori gyvenime ir kaip tai pasiekti. Pamaniau, kad ir Paulė žino, o jos darbštumas, ištvermė ir valia – geriausias lauknešėlis, kokį tik galėjo pasiimti tolimai kelionei.