Kauno meno galerijoje "Kauno langas" šiuo metu eksponuojama paroda "Meninė erdvė – šeimos kūrybinis laukas", kurioje pristatomi tapytojo Stasio Jusionio, keramikės Aldonos Ličkutės-Jusionienės ir jų sūnaus tapytojo Vidmanto Jusionio kūriniai.

Dailininkų dinastija

Paroda itin įdomi, nes vienoje erdvėje ne taip dažnai pamatysi vienos dailininkų šeimos kūrinius: juos galima ir palyginti, ir sugretinti; ieškoti bendrų kūrybinių imperatyvų ar tiesiog meninio aido kūriniuose. Vienas dėmuo parodos eksponatus neginčytinai vienija – tai Jusionių dailininkų dinastija.

Vyriausio dailininko, dinastijos tėvo Stasio Jusionio sūnus Algimantas paliko šį pasaulį pačioje kūrybos brandoje, 2004 m., jo mama keramikė A.Ličkutė-Jusionienė mirė 2007-aisiais, šeimos dailės tradicijas tęsia trečioji karta – anūkas tapytojas Linas Jusionis ir Prancūzijoje gyvenanti bei kurianti anūkė keramikė ir tapytoja Rūta Jusionytė.
"Kauno lango" galerijoje vos tik įėjus mus pasitinka keramikės A. Ličkutės-Jusionienės poetiškos, tarsi švelnaus liūdesio paženklintos moters skulptūrėlės.

Ant vienos sienos eksponuojami S. Jusionio individualumu išsiskiriantys peizažai, jiems priešais, ant kitos sienos, – liuminescencinių spalvų V.Jusionio meditatyvinės abstrakcijos.

Visi trys kūrėjai – dailininkai profesionalai, bet visiškai skirtingi, savito matymo ir individualios išraiškos. Tuo jie ir yra itin įdomūs. Savarankiškumas, aiškiai pastebimas individualizmas – matyt, "jusioniškas" genas. Nestebina, kad R. Jusionytė išvyko į Prancūziją ieškodama savosios išraiškos, į kūrybinį kelią nutarusi kabintis vien savomis jėgomis, vengdama lengvesnio, tėvų ir senelių jau gal kiek praminto.

Maža to, baigusi keramikos studijas, tuo neapsiribojo, daugelis užsienio ir Lietuvos meno mylėtojų ją žino ir kaip įdomią tapytoją.

Išskirtiniai peizažai

Originalių peizažų meistras, tapytojas S.Jusionis, baigęs tapybos studijas Valstybiniame dailės institute, nuo 1953-iųjų iki 1989-ųjų dirbo žurnale "Genys". Jo piešiniais buvo papuošti beveik visi šio, anuomet ypač populiaraus, vaikiško žurnalo viršeliai. 1960 m. tapytojas tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nariu, o 1981 m. apdovanotas Valstybine premija.

Nors "Kauno langas" – nedidelė meno galerija, tačiau profesionaliai eksponuoti paveikslai leidžia pamatyti ir ankstyvuosius S.Jusionio peizažus, daugiausia sukurtus kūrybinėse dailininkų stovyklose. Juose dominuoja natūros studijos, kai savitos, individualios raiškos dar tik buvo ieškoma. Galerijoje – ir vėlyvieji tapytojo kūriniai, taip pat peizažai. Pastaruosiuose labai aiški, ryški keičiamo vaizdo struktūra, kuri atliepia ne natūrą, o vidinius emocinius išgyvenimus.

Gana ryškios gamtos spalvos, kurios nėra būdingos natūralistams, drąsūs potėpiai išduoda neramią, maištaujančią dailininko prigimtį. Gamta jam tampa svarbi – ne kaip natūralaus grožio atvaizdas, perkėlimas, bet kaip emocijų, nuotaikų perteikėja.

Žvelgiant į S.Jusionio peizažus išgyveni drauge ir vėją (gamtą), ir nerimą (žmogaus emociją), o rudeniška spalvų gama tapytojo peizažuose atspindi ne tiek metų laiko spalvų paletę, kiek žmogaus jausmų niuansus.

Tapantis aštriomis spalvomis

Visiška priešybė – ant kitos galerijos sienos. Sūnus V.Jusionis – ryškių, fluorescuojančių spalvų magas, jo drobėse dominuoja gyvūnų motyvai, kurie dekoratyviose, pabrėžtinai plokščiose beribės erdvės kompozicijose dažnai įgauna simbolinę prasmę. Tačiau galerija ir sūnų pasistengė pristatyti įvairų, besikeičiantį.

Jeigu V.Jusionį puikiai pažįstame, kaip aštrių, drąsių, dažnai – tiesmukiškų spalvų, monumentalios konstrukcijos bei lakoniško dekoratyvumo autorių arba net dailininką-chuliganą, per gyvūnų pavidalus alegorijomis kalbantį apie žmogų, tai šioje parodoje "Kauno lange" galima jį pamatyti ir kiek kitokį – nurimusį, meditatyvų, skleidžiantį harmoniją. Net reklamiškai ryškios spalvos įgauna kitokią prasmę, o gal siekį – ne žadinti, provokuoti ar šokiruoti, bet, regis, liudyti ryškų pojūtį, išgyvenimą, intuiciją, gal net nušvitimo akimirksnius.

V.Jusionis mokėsi M. K. Čiurlionio meno mokykloje, kurioje dabar dėsto. 1985 m. baigė Valstybinį dailės institutą. Nuo 1990 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narys.
Jautrus, moteriškas pokalbis

Galerijos viduryje – keramikės A. Ličkutės-Jusionienės (1928–2007) švelniu moteriškumu alsuojantys darbai iš šamoto. Tikslinga paminėti, kad A.Ličkutė-Jusionienė – viena iš moderniosios lietuvių keramikos pradininkių, 1952 m. baigusi Valstybinį dailės institutą ir įgijusi keramikės specialybę, dėstė tame pačiame institute iki 1990-ųjų, jai buvo suteiktas docentės, vėliau – profesorės vardas.

Menotyrininkė Kristina Jakubavičienė pastebi, kad dailininkės kūrybinio kelio pradžia sutapo su vadinamuoju atšilimo laikotarpiu, kuriam įtakos turėjo politiniai pasikeitimai SSRS po Stalino mirties.

Keramikoje pradėta siekti maksimalios išraiškos minimaliomis priemonėmis, atkreiptas dėmesys į medžiagos specifiką, savybes ir galimybes, tradicijų bei novatoriškumo sąskambius.

XX a. septintajame dešimtmetyje vis labiau populiarėjo dekoratyvinė keramika. Modernūs taikomosios dailės kūriniai derėjo su funkcionalia šalta architektūra ir, tapę interjerų bei aplinkos akcentais, teikė jai savitumo. Šiame kontekste skleidėsi ir A.Ličkutės-Jusionienės kūryba. Dailininkė kūrė siužetiniais motyvais dekoruotas dekoratyvines lėkštes, lauko skulptūras ir kompozicijas. Jos kūriniuose ryški ekspresyvi plastika, rupi paviršių faktūra, santūri spalva.

Šioje parodoje eksponuojamas tik nedidelis dailininkės kūrybinio palikimo fragmentas – skulptūrinių moters figūrėlių ciklas, kurį ji pradėjo kurti paskutiniame meninės veiklos etape. Kamerinėse skulptūrėlėse apibendrinta visa gyvenimiška patirtis, atsiskleidžia puikus skulptūrinės plastikos valdymas bei jautri, poetiška prigimtis.

Dailininkė visada svajojo surengti parodą savo jaunystės mieste Kaune, kuriame mokėsi drauge su savo tuomet dar būsimu vyru S.Jusioniu, tačiau sumanymo įgyvendinti nespėjo. Kaip dažnai atsitinka, kūrėją pergyvena jo kūriniai, taip ir šį kartą – A.Ličkutės-Jusionienės šamotinės moterytės (pačia gražiausia prasme) pasitinka kiekvieną "Kauno lango" parodos lankytoją švelniai ir rūpestingai, tarsi priimtų į savo glėbį žadėdamos saugumą, motinišką globą, jautrų, santūrų pokalbį. Su savo šeima, su kiekvienu atėjusiuoju.

Kas? Paroda "Meninė erdvė – šeimos kūrybinis laukas".

Kur? Galerijoje "Kauno langas".

Kada? Veikia iki balandžio 25 d