Teatro dailininkė: jei tekste parašyta, kad scenoje stovi tvora, niekada jos nestatau

  • Teksto dydis:

Teatro dailininkai yra kūrėjai, tiesiantys tarsi nematomus tiltus tarp pjesės idėjos ir žiūrovo. Tam reikalingi vykę kostiumai, dekoracijos ir kitos atmosferą kuriančios detalės.

Scenografė ir kostiumų dailininkė Birutė Ukrinaitė teatre kartu su režisieriumi Gyčiu Padegimu dirba jau 20 metų ir vizualiai yra apipavidalinusi net 50 spektaklių. Pokalbis su menininke vyksta artėjant dar vienai kūrybinio tandemo premjerai „Vėjas gluosniuose“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre.

– Scenografija – kas tai? Kokie žmonės padeda scenografui?

– Scenografija yra visa tai, kas padaroma juodoje dėžutėje – teatro scenoje. Čia šviesa, parenkama šviesų dailininko, garsas ir muzika, valdomi kompozitoriaus, kartu susijungia ir padeda scenografijai atsiskleisti. Pavyzdžiui, pati kėdė, stovinti tuščioje erdvėje, ne visada „suskambės“. Reikalingas šviesos spindulys, reikalinga muzika, kad tą kėdę „pažadintų“.

– Koks turi būti spektaklio dailininkas?

– Jeigu manęs šio klausimo būtų paklausę prieš penkis metus, sakyčiau, kad turi būti drąsus, išsilavinęs. Tačiau dabar manau, kad spektaklio dailininku gali būti bet kas, turintis vidinį išprusimą, erdvinį mąstymą. Gali būti ir labai nedrąsus. Mes, lietuviai, iš prigimties save įspraudžiame į rėmus, bet man patinka platesnis požiūris, kad nereikia kelti klausimų, koks žmogus yra ar turi būti. Juk visi mes esame tokie, kokie esame, taigi lygiai taip ir dailininku gali būti bet kas, neklausiant, koks jis.

– Kaip vyksta scenos erdvės kūrimo procesas, kokius etapus išskirtumėte?

– Yra tam tikra tvarka: perskaitau pjesę, tada kalbuosi su režisieriumi, išklausau jo norus ir idėjas, papasakoju savo mintis. Aptarę visa tai, mes užsidarome savo kūrybinėse erdvėse ir gvildename tas idėjas. Po kiek laiko vėl susitinkame ir žiūrime, kas mums patinka, kaip įsivaizduojame konkrečius dalykus, panašiu metu prisijungia ir kompozitorius. Tada aš tobulinu savo maketus ir kostiumų eskizus. Po truputį visų mūsų galvose esančias mintis sudedame į visumą, į vieną produktą ir žiūrime, kas iš to išeina. Tik tada visą tą patobulintą variantą keliame į teatro sceną.

Birutė Ukrinaitė/J. Kazencevaitės nuotr.

– Ar scenografas turi daugiau kūrybinės laisvės, ar jo darbui didelę įtaką daro režisierius?

–Tai priklauso nuo daugelio dalykų – režisieriaus, pjesės, kitų minčių, tačiau paprastai tai, ką išvysta žiūrovas, yra sukurta tiek mano, tiek režisieriaus. O kai lieki vienas su savimi,  pats sau esi didžiausias teisėjas.

– Ar tai reiškia, kad esate reikli sau?

– Taip, sau žmogus turi būti toks. Vis dėlto, kai sau būni reiklus, tampi tokiu ir kitiems, o tai jau yra yda... Aš manau, kad į teatrą turi ateiti prieš tai savyje giliai iškapstęs visas smulkmenas, išsiaiškinęs vidines tiesas. O tada, kai įžengi čia su maketu, kostiumais, turi su kitais bendrauti gražiai, pasitikėti. Visą gyvenimą norėjau ateiti į teatrą ir „dainuoti“: ateiti taip pasiruošus, kad nebūčiau reikli kitiems ir bendraučiau su žmonėmis labai paprastai. Tačiau tai iki šiol nepavyksta (šypsosi).

Kai sau būni reiklus, tampi tokiu ir kitiems, o tai jau yra yda.

– Kūryboje vadovaujatės taisyklėmis, ar labiau pasikliaujate intuicija?

– Pagrindinės taisyklės yra pati medžiaga, pjesė – negaliu nusižengti jos rėmams. Tačiau yra svarbi mintis, kaip išlįsti iš tos „knyginės“ medžiagos ir padaryti ją „valgomą“, suprantamą žiūrovui. Pavyzdžiui, jeigu tekste yra parašyta, kad scenoje stovi tvora, niekada jos nestatau. Stengiuosi padaryti taip, kad žiūrovas suprastų, jog tai tvora, tačiau iš tiesų jos ten nebūtų. O tokios scenografinių sprendimų idėjos atsiranda netikėtai – „tranzuojant, panėrus giliai po vandeniu...“ Negaliu išskaičiuoti matematiškai, kada ir kaip reikiama mintis ateina, negaliu nuspręsti, kad būtent tą imsiu šiandien ir darysiu. Aš verčiau laukiu reikiamos idėjos, ką padaryti, kad įtikinčiau žiūrovą.

– Esate viena iš nedaugelio dailininkių, gaminančių scenos dėžutes. Kada ir kokiu tikslu gaminami šie scenos maketai?

– Maketus gaminu savo dirbtuvėje, jau suderinus medžiagą su režisieriumi, vėlgi, kad atėjusi į teatrą galėčiau „dainuoti“. Brėžiniai ir maketas man padeda ne tik išspręsti klausimus, bet yra labai naudingi ir techninei spektaklio komandai.

– Kokie prisiminimai lydi vieną pirmųjų jūsų darbų šiame teatre – Lesios Ukrainkos „Girių giesmė“, kurį režisavo Gytis Padegimas ir pakvietė dirbti drauge?

– Mes, kūrybinės komandos nariai, tuo metu visi buvome jauni ir gyvenome spektakliu dieną naktį. Buvome pilni idėjų, degėme noru jas įgyvendinti ir ieškojome tokių dalykų, kurie dabar galbūt jau atrasti, kaip pavyzdžiui, degantis siūliukas, kuris skrieja per visą lauką kokius 150 metrų, kol sudega. Arba – kaip padegti asfaltą, kad tai „suskambėtų“ spektaklyje. Mėginome atrasti tokius gražius dalykus, nes galėjome sau tai leisti ir buvo išties nuostabu. Spektaklis vyko mažųjų scenų kiemelyje, po atviru dangumi, tai mes kaip šienpjoviai žiūrėdavome į dangų: lis ar nelis?

– Šiuo metu kartu su režisieriumi Gyčiu Padegimu statote Algirdo Landsbergio pjesę „Vėjas gluosniuose“. Kokią nuotaiką ir pagrindinę idėją norite perteikti žiūrovams?

– Tiesiog artumą. Šilumą tarp žmonių, gerus santykius kaip vertybę. Mintį, kad nepaisant patrankų sviedinių, turime vertinti savo laikinumą ir kiekvienos dienos svarbą. Iš tiesų, pradžioje buvo idėja spektaklį statyti ne scenoje, o bažnyčioje. Sąlytis su šia vieta yra artimas ir man, ir pačiai pjesei, tekstui. Dabar atrodo, kad perkeliant erdvę į Ilgąją salę, kartu perėjo tos mintys, kurias norėjau atskleisti bažnyčioje.

– Kalbant apie spektaklio erdvę, ar ji stipriai veikia jūsų kuriamą scenovaizdį?

– Taip, erdvė turi ypač didelę įtaką. Vienas scenas galima šiek tiek keisti, kitos yra tokios, kokios yra, ir prie kiekvienos reikia prisitaikyti. Man, tarkime, patinka valdyti didelę erdvę. Kiti dailininkai jaučia baimę, pavyzdžiui, operos scenai, kur masteliai yra didesni, o man – kuo erdvė didesnė, tuo geriau. Buvo iššūkis „Vėją gluosniuose“ iš bažnyčios perkelti į Ilgąją salę.

– Šiam spektakliui kuriate ir kostiumus.

– Pjesėje yra aiškiai nurodyti metai – šešioliktas šimtmetis. Galvodama apie kostiumus, aš tą šimtmetį stilizuoju. Kai kurios detalės atkeliauja iš šešiolikto amžiaus, po to jas perkeliu į šiandieną ir pritaikau kiekvienam aktoriui. Man svarbu, kas vaidina – turiu pažinti tą žmogų, nors penkias minutes jį pamatyti, kad galėčiau sugalvoti jam konkretų kostiumą. Svarbiausias principas, kuriuo vadovaujuosi: kostiumas aktoriui turi padėti ir jokiu būdu netrukdyti.

– Paskutinis klausimas: kur sėdite salėje per generalinę repeticiją, kad geriausiai įvertintumėte galutinį rezultatą?

– Per paskutinę repeticiją sėdžiu viena. Man svarbiausia, kad aplink būtų tuščia erdvė, mažiausiai po dvi vietas iš visų pusių.

Spektaklio pagal A. Landsbergio pjesę „Vėjas gluosniuose“ premjera –  gruodžio 7, 9, 23 d. Nacionalinio Kauno dramos teatro Ilgojoje salėje.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių