Tapytoja M. Gailiūtė: Kaunui spalvą paskirti buvo sunkiausia

Jaunosios kartos tapytojos Mildos Gailiūtės drobės atmintyje pasilieka ilgai – jos nutapytos kitaip, nei galime įsivaizduoti, kai galvojame apie paveikslą.

Menininkės darbuose nėra skirtingų spalvų. Yra tik tonas ir skambantys jo pustoniai, harmoningai ir lengvai išsiliejantys drobės erdvėje. Jie pasakoja apie atmintį. Tą, kuri mus kuria ir perkuria, kuri yra neatsiejama asmeninės istorijos dalis.

Savo istorijomis M.Gailiūtė neseniai pasidalijo parodoje "Prisirišimai. Dvi vietos", surengtoje galerijoje "Meno parkas". Apie ją lydinčius atsiminimus, jausmus ir pasakojimus – ir apie atsiminimuose likusią parodą kalbamės su tapytoja.

– Jūsų personalinėje parodoje svarbus prisirišimo jausmas. Kokių aplinkybių, veiksnių veikiamas jis ima rastis?

– Ilgą laiką savo kūryboje analizavusi erdves, kuriose turėjau galimybę laikinai pagyventi ir kurti (Žagarė, Viena...), dabar atsigręžiu į man asmeniškai svarbias vietas, su kuriomis esu susijusi. Norą kalbėti apie jas, ko gero, nulėmė išvykimas į menininkų rezidencijų programą Vienoje 2012-aisiais, kur gyvenau ir kūriau tris mėnesius. Tai buvo pirma ilgesnė išvyka iš gimtojo miesto. Atsirado stiprus ilgesys, pradėjau daug galvoti apie namų erdvę – Kauną.

Šilainių miegamasis mikrorajonas mano kūryboje atsirado 2016-ųjų vasarą, kai buvau pakviesta dalyvauti "Šilainiai Project" programoje. Jos metu turėjau galimybę pažvelgti į mikrorajoną iš naujos perspektyvos – nuo devynaukščio namo stogo. Nuo to laiko iki dabar šia tema vis nutapau po kelis darbus. Naujausi šios serijos kūriniai buvo eksponuojami tarptautinėje šiuolaikinio meno mugėje "ArtVilnius‘18", kurioje dalyvavau atstovaudama galerijai "Meno parkas".

Anksčiau, 2015 m., pradėjau kūrinių seriją apie dar vieną svarbią erdvę – kaimą. Tuo metu dedikavusi šiai erdvei spalvą (kuri yra inspiruota senos fotografijos), nutapiau kelis darbus, kurie šioje parodoje pristatyti pirmąkart.

Sąsajos, ryšys su vieta atsiranda, kai joje praleidi daug laiko, – tada kuriasi bendros istorijos, pasakojimai. Tikriausiai tai, kad jos siejasi su vaikyste, su tam tikra emocija, ir nulemia prisirišimą prie jų. Šis jausmas jas vienija. Todėl parodoje vietoje vienos darbų serijos apie vieną erdvę atsirado dvi erdvės ir du darbų ciklai.

– Ar prisirišimas skiriasi nuo ilgesio?

– Skiriasi. Prisirišimas auga palaipsniui ir yra nulemtas aplinkos, o ilgesys atsiranda išvykus. Ilgesio stiprumas tiesiogiai priklauso nuo prisirišimo stiprumo. Vietos ilgesys, namų ilgesys dažniausiai pasireiškia išvykus ilgesniam laikui.

– Parodoje atskleidėte savo jausmus dviem fizinėms lokacijoms: vienkiemiui ir Šilainių mikrorajonui. Koks jūsų santykis su kiekviena iš šių vietų?

Priešingai nei kitoms vietoms, Kaunui spalvą paskirti buvo sunkiausia.

– Kaimas, kuris vaizduojamas šioje parodoje, – vaikystės erdvė. Kadangi jis netoli Kauno – Kaišiadorių rajone – būdama maža dažnai ten lankydavausi su šeima. Dabar užsuku vis rečiau.

Šilainių mikrorajonas – erdvė, priklausanti ir praeičiai (vaikystei), ir dabarčiai. Šioje vietoje gyvenu nuo 1987-ųjų, kai man buvo treji. Santykis su Šilainių erdve ir kartu Kaunu – kasdien vis kitoks. Vienu metu tai atrodo vieta, kurios nebepastebi – pro ją tiesiog prabėgi, o jos betoninės konstrukcijos kartais slegia, tačiau parvykus iš kelionės – sugrįžti į Kauną ir vėl viską stebi turisto akimis, akcentuojant teigiamus Kauno aspektus, įdomias architektūros detales.

Jau dešimtmetį kūryboje tapau viena spalva. Nėra taip, kad visuose mano darbuose yra tik viena spalva – kiekvienai erdvei, kurią analizuoju savo kūriniuose, dedikuoju po spalvą. Priešingai nei kitoms vietoms, Kaunui spalvą paskirti buvo sunkiausia. Pilka asfalto, betono, kasdienybės spalva atsirado 2015-aisiais. Ji parsivežta iš rezidencijos Vienoje. Spalvoje daug skaidrumo ir norint ją patamsinti, reikia ypač daug dažų, todėl tai apsaugo nuo visiško paveikslo, kartu ir erdvės, užtamsinimo.

Šios dvi erdvės atsirado mano piešiniuose dar besimokant mokykloje (apie 1997–1999 m.), todėl įdomu atsigręžti į jas ir pastebėti, kas šiose vietose yra įdomu šiandien.

– Sakote, kad kaimas jums asocijuojasi su mamos pasakojimais, o miesto erdvė – su namų jausmu. Ar tai reiškia, kad vaikystės vienkiemis – arčiau pasakos, o betoninis daugiabutis – saugumo, tikrumo tvirtovė?

– Jei galvočiau apie šias erdves iš dabarties perspektyvos žvelgdama į praeitį, sakyčiau, kad abi erdvės asocijuojasi tiek su namų jausmu, tiek su nuotykiais. Kaimas siejasi ne tik su mamos pasakojimais, tačiau ir su asmeniniais prisiminimais: kaime dažnai lankydavomės atostogų, švenčių metu, padėdavome seneliams nudirbti įvairius ūkio darbus.

Kaune gyvenu beveik visą savo gyvenimą, tačiau santykis su Šilainių miegamuoju mikrorajonu keičiasi kasdien. Vieną dieną tai vieta, slegianti savo kasdienybe, o kitą – ji nebepastebima. Bet sugrįžusi po ilgesnio laiko į šią erdvę, pastebiu daugiau žalumos, mažiau betono ir apie miestą galvoju kaip apie savo namus.

Galvodama apie Šilainių erdvę įsivaizduoju ją ryškią, o kaimo spalva – gili, paslėpta, vietomis nusitrynusi.

– Jungiamoji jūsų paveikslų grandis – ryšio su gamta paieškos. Tiek kaime, tiek mieste ieškote jo autentiško, gyvybingo, perteikiančio amžinumą.

– Gamta mano darbuose yra svarbi. Visą vaikystę patyriau džiaugsmą lankytis senelių kaimuose. Tačiau studijų metu miesto erdvė buvo tokia svarbi, kad nevažiuodavau net į studentų praktikas, kurios, pasibaigus mokslo metams, vykdavo Lietuvos miesteliuose. Tik pabaigusi trečiąjį kursą, buvau dėstytojos įkalbėta išvažiuoti į studentų praktiką. Tada ji vyko Nidoje. Ir būtent šioje vietoje iš naujo susigrąžinau ryšį su gamta, kurį turėjau vaikystėje.

Dažniausiai turėdama galimybę gyventi ir dirbti naujoje vietoje neinu į erdvę turėdama tikslą kurti apie gamtą. Kiekvienoje vietoje – ar tai būtų Žagarė, Viena, Šilainiai, ar mano kaimas – stebiu tai, kas man įdomu. Kartais tai būna pati gamta, kartais – jos santykis su architektūriniais objektais ar išgirstos istorijos.

– Su kuo asocijuojasi monolitinio daugiabučių mikrorajono aplinkoje esantys žalieji plotai?

– Atsimenu tuos laikus, kai Šilainiai buvo visiškai be žalumos, o prieš keletą metų, kai turėjau galimybę užlipti ant devynaukščio namo stogo ir iš naujo pažvelgti į savo mikrorajoną, pastebėjau: Šilainiai labai žali. Tačiau kai tarp betono įsispraudusių nedidelių žalumos plotų nebeužtenka, mėgstu lankyti aplink Kauną esančius parkus, draustinius – visiškai pabėgti nuo betono. Kartais smagu įsivaizduoti, kad betonas išnyksta ir lieka tik gamta. Apie tai ir mano darbai – visas betonas, asfaltas ir kiti objektai tapybos darbuose apie Šilainių mikrorajoną yra ištrinami paliekant tik medžius, žolę, dangų.

– Kas kaimo aplinkoje yra pakitę žvelgiant į jį iš dabarties perspektyvos?

– Neliko netoli senelių sodybos buvusio seno miško. Atsimenu, kaip jį mėgau, o kartą atvažiavusi į kaimą neberadau. Ir senelių jau nebeturiu.

Prieš dešimt metų pradėjau monochrominių darbų projektą apie vietas. Pirmajame projekte – "Ištrinta erdvė" – kalbėjau apie Žagarės miestelio erdvę, nykstančius kaimus, tačiau iš tikrųjų galvojau apie savo kaimą, jo nykimą. Tiesiog tuo metu apie asmeniškas problemas buvo lengviau kalbėti pasakojant apie erdvę, kuri nėra sava.

– Ar manote, kad jūs, būdama kaimo aplinkoje, ir jūs, būdama miesto aplinkoje, esate tokia pati?

– Skirtingos vietos veikia nevienodai. Tai priklauso nuo to kiek žmogus yra atviras aplinkai. Buvimas Šilainių erdvėje tai – greitas bėgimas nuo namų iki parduotuvės, autobuso stotelės ar pan. O vaikščiodama kaime esu tik jame, tik toje akimirkoje. Galbūt todėl ir tapyboje šios erdvės skiriasi: kaimo serijos darbai realistiškesni, detalesni, žvilgsnis – analizuojantis. O Šilainių serijoje tapymo maniera – lengva, greita, ekspresionistinė.

– Kaip manote, ar prisirišimo jausmas keičiasi, įgauna naujų formų?

– Keičiasi. Tai džiaugsmas, kad esi susiejęs su vieta, tačiau vėliau jis pasidaro sunkus – jautiesi įkalintas toje erdvėje. Pastebiu, kad, gyvenant kitose vietose ir atrandant asmeninį santykį su nauja erdve, su ankstesne prisirišimas mažėja. Tačiau ryšys su vietomis išlieka.



NAUJAUSI KOMENTARAI

VAU.........

VAU......... portretas
pasake NE kaimynas --ir nuejo pachmiela padaryt .......

KAIMYNAS

KAIMYNAS portretas
geri darbai sveikinu
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių