Pokalbis su L.Navardauskiene – apie mažuosius kauniečius, besimokančius šokio plastikos, ir apie didėjančią tėvų įtaką mažųjų šokėjų karjerai.

– Kaip prasidėjo jūsų karjera? Ar vaikystėje visada svajojote būti tuo, kuo dabar esate?

– Vaikystėje lankiau meninę gimnastiką, vėliau, nutraukus savo, kaip sportininkės, karjerą, buvau pakviesta į šokio teatrą "Aura". Iš pradžių man buvo labai keista, daugelis judesių buvo ne tokie, prie kokių aš buvau pratusi. Tačiau, norėdama pateisinti visus savo vadovės lūkesčius, susidorojau su užduotimis, na, ir laikui bėgant šokti šiame teatre ėmė vis labiau patikti. Studijavau vadybą ir tuo pačiu metu šokau šokio teatre "Aura". Susiklostė tokios aplinkybės, kad savo magistro darbo temoje rašiau apie tokio tipo įstaigos, kokia yra ši mokykla, įkūrimą. Pagauta jauntviško entuziazmo nusprendžiau, kad reikėtų ir praktiškai įgyvendinti tokią idėją, nes tuo metu Kaune nebuvo mokyklos, kur būtų dėstomas šiuolaikinis ir klasikinis šokis. Taip ir įsikūrė tokia mokykla. Na, o vaikystėje niekada negalvojau, kad būsiu mokytoja, su šokiais savo ateities taip pat nesiejau, tačiau nutiko taip, kad susijungė dvi kryptys – mano pomėgis šokti su mano studijomis.

– Kas jums sunkiausia šiame darbe, su kokiais iššūkiais tenka susidurti, o kas džiugina?

– Džiugina vaikų pasiekimai, labai džiaugiuosi savo darbuotojų kolektyvu, mokytojais, kurie tikrai yra entuziastingi, visada turi naujų idėjų. Labai malonu, kai buvę mokiniai grįžta ir pasiūlo rengti bendrus projektus. Smagu, kad baigus mokyklą bendravimas nenutrūksta – buvę šokėjai apsilanko mokyklos koncertuose, atvyksta pasisvečiuoti į mokyklą. Dabartiniai mokiniai taip pat labai gabūs, motyvuoti, siekiantys rezultato. Labai daug mokinių ateina, kurie žino, jog reikės daug pastangų ir darbo, tad visa tai labai džiugina.

Labai daug mokinių ateina, kurie žino, jog reikės daug pastangų ir darbo, tad tai labai džiugina.

– Iš kur atėję jūsų mokyklos pedagogai, ar visi yra buvę šokėjai?

– Šiuolaikinį šokį dėsto "Auros" buvę šokėjai, klasikinį – esami ar buvę Kauno valstybinio muzikinio teatro solistai. Tai žmonės, išbandę profesionaliąją sceną. Žinoma, mažesniems vaikams pamokas veda ir mokytojai, nes ten šokio specifika visai kitokia.

– Ar daug vaikų po pirmųjų repeticijų neišsigąsta krūvio ir tęsia šokio pamokas?

– Pasakyčiau taip: pas mus tarsi vyksta natūrali atranka. Klasėje pas mus paprastai yra 20 mokinių, būna, kad mokyklą iš tų  20 baigia trys, būna – kad devyni. Kai kurie vaikai tiesiog nespėja derinti mokslų su šokio pamokomis. Kiti tiesiog pasirenka kitokią kryptį ir apsisprendžia, kad labiau nori, pavyzdžiui, piešti ar lankyti krepšinį. Krūvis yra tikrai nemažas ir reikia daug noro bei pastangų, kad viską suspėtum. Tačiau didelė dalis vaikų yra tikrai gabūs, neapsiriboja viena veikla – šokiais.

– Kaip motyvuojami vaikai, kai jie paauglystėje maištaudami ima nebenorėti dirbti, nors pedagogai mato puikius duomenis?

– Kalbamės. Labai daug kalbamės su vaikais, su visa grupe, ką jie norėtų veikti. Kalbamės ir sų jų tėveliais. Žinoma, jeigu vaikas tikrai nebenori šokti, niekaip jo ir nepriversime. Jis pats turi to norėti. Būna, kad kartais vaikas turi galbūt ne tokius idealius duomenis, tačiau vis tiek savo užsispyrimu, pastangomis kartais pasiekia daugiau negu tas, kuris turi visus duomenis.