Jaunosios kartosios režisierius gyvena pasiutusiai intensyvų kūrybinį laiką. Dar rudenį išleido kontraversišką „Ričardą II: Post factum“ pagal W. Shakespeare‘o dramą, o  netrukus publikai pristatys fantastinę pasaką „Mechaninė širdis“ pagal to paties pavadinimo  prancūzų autoriaus M. Malzieu romaną.

Vos tik pasklido žinia, kad Artūras Areima imasi spektaklio, kurį žiūrės vaikai, teatro užkulisuose dažnas neslėpė nuostabos: „Areima stato spektaklį vaikams?“ Supraskite, tas, kurio naujausiuose pastatymuose gausu necenzūrinių žodžių, kuris savaip traktuoja klasiką ir aktorius išprovokuoja atverti savo prigimties gelmes, negali net žvilgtelėti ton pusėn. Kita vertus, nemažiau smalsu, kas paskatino režisierių imtis šio iššūkio ir ko galima tikėtis.   

– Labai įdomu, kodėl šiam pastatymui pasirinkai ne itin žinomą Lietuvoje Mathias Malzieu kūrinį? 

– Skaitau įvairią literatūrą. Mėgstu pasakišką Boriso Viano kūrybą. M. Malzieu pasaka – savotiška. Man patinka niūrumas ir jame esanti plonytė, bet labai  tikra nuoširdumo, meilės,  buvimo ir nebuvimo linija. Ji man labai svarbi.

– Vadinasi, tau labai artima maginė fantastika, vadinamas maginės fantastikos žanras?  

– Man patinka fantazija ir tai, kas veikia vaizduotę. Pasiilgstu paprastumo. Nemanau, kad viskas taip sudėtinga ir grubu. Norisi paprastai, pasakiškai pažiūrėti į žmogų, jausmus, išžaisti tą paprastumą, kad jis būtų gyvas, patrauklus, įdomus, vaizdingas, įtrauktų žiūrovą tarsi detektyvas. Nesinori slėpti minties po penkiolika planų, kelti dvidešimt klausimų, kurie  neduotų atsakymų, nors tą mėgstu daryti.

– Kokią istoriją pamatysime tavo spektaklyje?

– Vaikas surado meilę ir keliauja per visą pasaulį paskui ją.  Tai primena H. Ibseno „Perą Giuntą“.  Susitikdamas su naujais personažais, atrasdamas naujus potyrius pradeda kurti save. Pavadinčiau  šią istoriją ode vaikystei. Juk iš vaikystės atsinešame ryškius prisiminimus. Jų spalvos ir potėpiai ryškesni, sodresni... Subrendę tampame sau nebeįdomūs, o juk jaunų svajonės tokios ryškios. „Mechaninėje širdyje“ yra kitoks žmogus, kitokia aplinka, bet meilė ta pati. Meilė visada yra meilė. Už ją reikia kovoti iki galo. Pagrindinio veikėjo  nepasitikėjimas sugriauna svajonę.

– Šios istorijos pabaiga yra liūdna?

– Taip, liūdna. Labai liūdna, nes atsisveikinti su vaikyste, pirma meile visada sunku. Pirmi potyriai yra aštriausi, neišdildomi ir atsisveikinimas su jais visada yra nostalgiškas, melancholiškas. Kuo daraisi vyresnis – tuo sunkiau. Pagrindinis veikėjas Džekas pasakoja savo istoriją. Prisiminimai jį nuveda į tą patį potyrį, aštrumą, skonį, spalvas. Klaida buvo netikėti savimi. Man labai svarbu pasitikėjimas savimi, nes jeigu savikritiškai pasitikėtume savo širdimi, tikrais jausmais, daug ką  nuveiktume. Gimimas, manau, viena didžiausių psichologinių traumų. Gimdami jau mokame taisyklingai kvėpuoti, vėliau aplinka mums tarsi uždeda protezus, sukuria kompleksus. Juk ir Džekui nebuvo būtinas laikrodis, kad jo širdis plaktų – tik iš pradžių. Bet jis tuo įtikėjo. Tėvai, aplinka padaro mus bailius, dievobaimingus ir pan. Tai smarkiai mus stabdo. Vaikštome su dekalogu galvoje ir bijome kažką padaryti.

– Spektakliui pasirinkai itin vizualią, ryškią stimpanko stilistiką. Tai tavo sumanymas?

– Šioje  medžiagoje persiskaito stimpanko kodas: laikas, personažai su protezais, mechanizmai, keliavimas su riedlentėmis. Stimpankas – dabartinis požiūris į Viktorijos laikmetį. Tamsa, liūdesys, baimės vibrato, nerimo nuotaika, nežinomybė.  Taip kuriamas detektyvas. Kiekvienas veikėjas pasirodo iš tuštumos, niūrumo, bet juose yra tyrumo krislelis. Personažai, kurie turėtų būti užribio žmonės: girtuoklis,  prostitutės, yra geraširdžiai, turintys jumoro jausmą. Šiais laikais menininkas irgi yra užribio žmogus.  Jis atstumtasis. Būti verslininku – lygis. 

– Nekyla abejonių, kad visi personažai bus ryškūs, „areimiški“. Ar galima taip manyti?

– Taip, yra grotesko, šaržo, ką aš mėgstu. Bus paryškintos detalės, bylojančios, kas jie tokie.

– O kas šiame spektaklyje svarbiau: forma ar turinys? Ar du viename?

– Teatre be formos nieko nėra. Sėdėjimas ir skaitymas taip pat yra forma. Šiuo atveju svarbi forma ir turinys. Viskas kartu.  Tai nuotykių literatūra. Nėra psichologizavimo,  Ezopo kalbos. Kalba paprasta,  kartais lyrinė, netgi labai lyrinė.

– Ar dar reikalinga Ezopo kalba nūdienos teatre?

– Sakyčiau, kad nebe. Tai lyg palikimas iš sovietinių laikų. Žiūrovas taip įpratęs – galvoja, kad ją perskaitęs taps protingesnis, nes suprato kūrėjo mintį. Tiesa ta, kad teatre besilankantis žmogus nebeskaito šiandieninių ženklų. Net ir pateikus jų nesuprastų, o išėjęs po spektaklio būtų piktas.