Išvogti, išvežti sakralinio meno kūriniai, po fundatoriaus mirties nebaigti darbai, vienuolyne šeimininkavusių stačiatikių savivalė, netinkamas restauratorių darbas – svarbiausius Pažaislio vienuolyno ansamblio praradimus įvardija menotyrininkė, Vytauto Didžiojo universiteto profesorė Laima Šinkūnaitė.

"Pažaislis praranda nuolatos", – tvirtina profesorė, tęsianti "Kauno dienos" skaitytojų pažintį su baroko šedevru. Vienuolyno, jame sukauptų sakralinės dailės kūrinių likimui neabejinga mokslininkė įsitikinusi, kad restauruoti dailės kūriniai čia nėra tinkamai prižiūrimi.

– Kokius Pažaislio praradimus pavadintumėte didžiausiais?

– Jei Pažaislis šiandien būtų toks, koks jis buvo pastatytas, – nebūtų išgriautas, išvogtas, nebūtų sunaikinti altoriai, kiti sakralinio meno kūriniai – tai būtų tikras stebuklas. Pažaislio praradimai – labai dideli. Daug sakralinės dailės kūrinių iš Pažaislio išsivežė traukdamiesi stačiatikių vienuoliai, kai kas sunyko sovietmečiu. Yra ir restauratorių sugadintų kūrinių. Neliko nė vieno čia buvusio drožinėto medžio altoriaus, didžioji dalis meno kūrinių pateko į muziejų fondus, privačias rankas ar buvo perduota kitoms bažnyčioms, dažniausiai – už Lietuvos ribų. Didžiausių praradimų laikotarpiai – kai Pažaislyje šeimininkavo ir iš čia traukėsi stačiatikių vienuoliai, Pirmojo pasaulinio karo metai ir ankstyvasis sovietmetis.

Po 1832 m., Pažaislyje įsikūrus rusų stačiatikių vienuoliams, kai kurie sienų tapybos paveikslai buvo uždažyti, sunaikinti drožinėto medžio altoriai koplyčiose. Presbiterijos ir koplyčių altoriuose tuomet atsirado kiotai – plokščios sienelės, ant kurių stačiatikiai kabino ikonas. Kai vienuolynas buvo grąžintas Šv. Kazimiero seserų kongregacijai, du likę kiotai buvo nugriauti. Reikėjo pasirūpinti koplyčių paveikslais, nes neliko nė vieno. Tad po ilgų paieškų jų vietoje pakabinti panašaus laikotarpio religiniai paveikslai arba kokybiškos jų kopijos. Vienintelėje šv. Romualdui skirtoje koplyčioje kabo nuo vienuolyno pradžios išlikęs, XVII a. pab. nutapytas šio šventojo apoteozinis paveikslas. Šis kūrinys, patekęs į Kauno kunigų seminarijos paveikslų rinkinį, laimingai išliko.

– Kokie buvo pirmieji vienuolyno praradimai?

– Svarbiausias iki vienuolyno fundatoriaus Kristupo Zigmanto Paco mirties neatliktas darbas – nespėta nutapyti kupolo freska. Dosnaus mecenato netekęs dailininkas Mykolas Arkangelas Pallonis paliko Pažaislio vienuolyną taip ir nebaigęs tapyti likusių freskų. Kupolo freskai nutapyti buvo pakviestas kitas italas – Giuseppe Rossis. Darbo jis ėmėsi jau XVIII a., praėjus keletui dešimtmečių nuo to laiko, kai dirbo M.A.Pallonis. Neabejoju, kad G.Rossis kupolo freską nutapė prieš akis turėdamas M.A.Pallonio parengtą kartoną ar bent jau eskizą. Tik G.Rossis jau daug laisviau žiūrėjo į tam tikrus ikonografinius reikalavimus, kurių griežtai laikytasi anksčiau. Pavyzdžiui, tikėjimo išpažinėjai ir kankiniai turėjo būti vaizduojami skirtingai. Kankiniai turėjo būti pažymėti palmės šakomis, o išpažinėjai – ne. Dabar palmės šakos kupole dažnai yra toli nuo kankinių – pernelyg toli, kad būtų galima jas susieti su konkrečiu šventuoju. Vienuolyne šeimininkaujant stačiatikiams, koreguota ir kupolo tapyba: pertapyti šventieji, stengiantis išvaizda juos priartinti prie stačiatikių šventųjų – pakeista apranga, pritapytos barzdos ir kita. Manytina, kad tuomet žemiau kupolo, virš arkų nutapytos dvylikos apaštalų figūros. Šie nemokšiškai pavaizduoti apaštalai disonuoja su vienuolyno dailės visuma.

– Kaip atrodė autentiškas bažnyčios fasadas?

– Anksčiau bažnyčios fasadą puošė keturios iš smiltainio iškaltos statulos. Šios statulos stovėjo ant baliustrados: jos vaizdavo Mariją, Elžbietą, Juozapą ir Dievobaimingąjį Simeoną. Visos sunaikintos po 1863 m. sukilimo, Pažaislyje tuomet veikusio stačiatikių vienuolyno viršininko vyskupo Aleksandro Dobrynino įsakymu. Stačiatikių vyskupas buvo įsakęs skulptūras sudaužyti jo akivaizdoje. Pažaislyje jis ne tik naikino meno vertybes – pasisavino lėšas, skirtas vienuolyno ir bažnyčios remontui. Neaišku kodėl tas skulptūras reikėjo nugriauti, nes stačiatikiai turi tuos pačius šventuosius, ir pati Apsilankymo tema labai svarbi: Švč. Marija apsilanko pas Elžbietą, kuri, kaip jos vyrui Zacharijui apreiškė arkangelas Gabrielius, būdama senyvo amžiaus, laukiasi sūnaus, pranašo Jono. Šio įvykio vardu pavadinta ir vienuolyno bažnyčia.

Žvelgiant į bažnyčios fasadą, aiškiai matyti, kad jam trūksta skulptūrų – dabar jis atrodo tarsi nuogas. Tai yra didžiulė netektis, svarbi tiek semantine, tiek architektūrine prasme. Tačiau nežinant, kaip tiksliai skulptūros atrodė – yra išlikusios vienuolyno muziejuje saugomos trys smarkiai apdaužytos skulptūrų galvos – jų atkurti nesiūlyčiau. Tai būtų pernelyg laisva interpretacija, neprilygtų XVII a. skulptoriaus darbui. Vien iš skulptūrų galvučių matyti: šių Mikalojaus Wolscheido kūrinių būta itin meniškų. Šis skulptorius ir akmentašys sukūrė ir neišlikusias Didžiųjų vartų skulptūras, ir kai kuriuos bažnyčios dekoro elementus. Gali būti, kad jis atliko ir kai kuriuos medžio skulptūros ir drožybos darbus.

– Kokias didžiausias vertybes traukdamiesi išsivežė stačiatikių vienuoliai?

– Pirmojo pasaulinio karo pradžioje iš Pažaislio bėgdami stačiatikių vienuoliai išsivežė daug vertybių, tarp jų – garsiąją K.Z.Paco vienuolynui dovanotą šv. Mišių taurę. Šią brangenybę puošė per 1 000 įvairių brangiųjų akmenų (per 400 deimantų, per 300 rubinų, beveik 200 smaragdų), kurių, kaip jau esu minėjusi, šeimininkaujant stačiatikiams mažėjo. Šią taurę Maskvos muziejuje "Granovitaja palata" matė kanauninkas Algimantas Kajackas. Aktualus lieka šios ir kitų vertybių grąžinimo Lietuvai klausimas. Deja, iš visų XVII a. antrojoje pusėje vienuolyno bažnyčiai priklausiusių liturginių reikmenų Pažaislyje yra išlikęs tik vienas puošnus ne visas  barokinis komplektas: sidabrinis krucifiksas ir dvi sidabrinės žvakidės.