Pelenės istorija pagal J. Straussą – nepelnytai užmirštas grožis

Tai iškart atpažįstamas Johannas Straussas, tik dar niekur negirdėtas, – taip apie naująją Kauno valstybinio muzikinio teatro premjerą "Kita Pelenės istorija" sako spektaklio muzikinis vadovas Virgilijus Visockis.

Tai iškart atpažįstamas Johannas Straussas, tik dar niekur negirdėtas, – taip apie naująją Kauno valstybinio muzikinio teatro premjerą "Kita Pelenės istorija" sako spektaklio muzikinis vadovas Virgilijus Visockis.

Dirigentą kalbinome iki baleto premjeros likus suskaičiuotoms akimirkoms, pasibaigus dar vienai orkestro repeticijai.

– Ar, jūsų manymu, baleto dirigentui reikėtų kokių nors specifinių gebėjimų? Koks jūsų santykis su šokio spektakliais?

– Turbūt reikėtų susitarti dėl terminų. Mes kalbame ne apie bet kokį šokio spektaklį, o apie klasikinį baletą su visomis šio žanro detalėmis. Prisistatyčiau kaip pradedantysis baleto dirigentas, nepaisant to, kad jau esu pastatęs ne vieną veikalą. Drauge su choreografe Irena Ribačiauskaite 1999 m. išleidome Piotro Čaikovskio "Spragtuką", vėliau dirigavau nuostabiai gražią Sergejaus Prokofjevo "Pelenę". Toliau – "Žydrasis Dunojus" pagal J.Strausso muziką ir šiuo metu rengiama nauja premjera – J.Strausso "Kita Pelenės istorija".

Bet kuriame muzikiniame spektaklyje svarbiausias yra ne šokėjas ar dainininkas, o dirigentas, kurio mintyse ir rankose – visa spektaklio konstrukcija. Nesakau, kad turėčiau aklai sekti technines šokio detales, bet privalau jas suprasti. Panašiai, kaip kvėpuoju drauge su dainininku operoje ar operetėje, diriguodamas baleto muziką bandau perprasti judesio specifiką, pajusti šokėją judesyje. To man dar trūksta, tą šiuo metu bandau tam tikrais žingsniais tobulinti ir todėl jaučiuosi, pabrėžiu, pradinukas balete.

– Kokia yra šio baleto muzika? Ar išgirsime tokį J.Straussą, prie kokio esame įpratę?

– Taip, tai iškart atpažįstamas J.Straussas, tik dar niekur negirdėtas. Mes, atrodytų, iki kaulų smegenų žinome šio autoriaus muziką, net esame ją kiek nugroję. Tačiau sakau sąžiningai: iki paimdamas partitūrą į rankas, nesu girdėjęs ne vieno jos numerių. Tuo baletas mane iškart sužavėjo. Galime sakyti, kad nupučiame dulkes nuo šios muzikos, visiems puikiems valsams, polkoms, maršams, galopams įkvepiame naujos gyvybės. Tad toks derinys – štrausiška ir nežinoma – geriausiai atspindi "Pelenės" muzikos pobūdį. Labai džiugus jausmas ją atrasti. Baletas turi siužetą, bet pagal J.Strausso kūrybos principą yra atskirų baletinių numerių spektaklis. Muzikoje skamba kelios mini charakteristikos – tarkim, madų ateljė ar meilės scenų, tačiau nėra ištisinio plėtojimo (tokio, kaip P.Čaikovskio ar S.Prokofjevo baletų muzikinėje tėkmėje).

– Spektaklį kuria du vadovai: jūsų paminėtas muzikinio sumanymo svarbiausias asmuo – dirigentas ir vizualumą kuriantis režisierius. Kaip, jūsų manymu, šie du menininkai turėtų tarpusavyje sugyventi?

– Teatro režisieriaus ir dirigento santykis yra ypatingas. Jeigu jie turi bendrą idėją ir vienas kitą papildydami artina spektaklį  premjeros link, situacija yra aukso vertės. Priešingai, kai kiekvienas dirba savo dalį atskirai, nukenčia spektaklio visuma. Turiu vadinamuosius savo režisierius, su kuriais teko bendrauti, kai, ieškodami pastatymo sprendimų, vienas kitam padedame, tarsi vienas kito sakinį pabaigiame. Didžiausia dovana – bendrauti su muzika gerbiančiu ir girdinčiu režisieriumi. Nemanau, kad muzikinį spektaklį galėtų valdyti literatūrinis tekstas – tai netiesus kelias į tikslą. Apskritai negali būti nesvarbių pastatymo detalių. Man teatro menas atrodo kaip didžiulis rutulys, kaip sfera (arba kaip kortų namelis) – išėmus kurį nors fragmentą, jis subyrės.

– Ar rengiamas baleto spektaklis – gerai žinomas muzikos pasaulyje? Ar statytas Lietuvoje?

– Lietuvoje "Kita Pelenės istorija" statoma pirmąkart, mes netgi neturėjome jos partitūros, teko atsivežti iš svetur. Baleto sukūrimo istorija kiek dramatiška. Autoriui mirus, kūrinį užbaigė jo kolega Josefas Bayeris. Pirmi spektaklį pastatė vokiečiai (Berlyno karališkojoje operoje), o gimtajame mieste premjera įvyko dar po septynerių metų. Nežinau kodėl, bet, atrodo, šis paskutinis kompozitoriaus opusas nepasižymėjo populiarumu. Neseniai mačiau naują Vienos operos teatro pastatymą, kurio vizualiniai sprendimai nepaliko gilesnio pėdsako, o muzika mane užbūrė. Nuo šiol aš kvėpuoju ta muzika, ji mane inspiruoja. Didelis pramašumas – jos šviežumasi ir kokybė. Tikiuosi, naują spektaklį pamils ir mūsų publika.

– Pabaigoje – nepatogus klausimas: ar turime Kaune publikos, mėgstančios baletą? Ar pas mus apskritai mėgstamas šis žanras?

– Na, situacija Kaune šiuo atžvilgiu išskirtinė, nes Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatro ir M.K.Čiurlionio menų mokykloje rengiami šokėjai žiūrovų dėmesio nestokoja. Į kontroversiškus klausimus dėl Kauno žiūrovų atsakysiu drastiškai: neturime gausios nei mylinčios operą, nei baletą publikos. Kita vertus, mūsų teatre baleto spektaklių yra per mažai – taip susidaro savotiškas užburtas ratas. Bet ar reikėtų tik padūsauti ir pripažinti tokią padėtį, ar ją keisti? Manyčiau, tobulėjančiame pasaulyje žmonės norėtų tobulėti ir dvasiškai: ir knygą paskaityti, ir į dramos spektaklį nueiti, ir baletą pamatyti. Jeigu vadina save inteligentais arba, tiksliau, miestiečiais, turėtų siekti išsilavinimo, domėtis kultūrinėmis tradicijomis. Šiuo atveju neturėtume apsiriboti vien paprastesnio skonio vaidinimais, o bent jau pasiūlyti įvairios muzikos. Kai mes nesurenkame pilnos salės operai parodyti, jaučiuosi įskaudintas. Juk esu simfonijų ir operų dirigentas – ne miuziklų, ne operečių, ne baleto.

– Tęsiant jūsų mintį – reikėtų skiepyti tokį požiūrį, kad, būdamas kaunietis, žmogus domėtųsi savo Muzikinio teatro istorija ir dabartimi?

– Kaip tai padaryti? Štai idėja Lietuvai – padaryti Lietuvą kultūringesnę. Kad matytume mažiau negatyvių dalykų, o pastebėtume iš visur sklindančią šviesą, nuveiktus gerus darbus. Norėtųsi daugiau kultūros naujienų, kad būtų sveikesnė visuomenė, ypač jaunimas. Teatro vaidmuo šioje veikloje galėtų būti gilesnis, jis turėtų tapti aktyviu jos dalyviu. Manyčiau, vertėtų pagalvoti apie šiuolaikiškus muzikinius spektaklius – su potekstėmis, aktualiomis problemomis. Kad galų gale vyrautų ne vien liūdnos spalvos, o pozityvūs dalykai. Kad išėjus iš spektaklio sustiprėtų noras gyventi, judėti toliau, nepaisant visų negandų. Tada ir teatras vėl atgytų.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių