Į Kauną, savo studijų miestą, menininkė grįžo ne tik asmeniniais įspūdžiais pasidalyti: galerijoje "Kauno langas" veikia jos kūrinių paroda.

V.Damen S.Žuko technikume (dabar Kauno kolegijos J.Vienožinskio menų fakultetas) studijavo odos apdirbimą, vėliau išvyko į Vilnių, Dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija) baigė interjero specialybę, tačiau oda menininkei buvo ta medžiaga su kuria ji susikalba geriausiai.

Pasak menotyrininkės Algės Gylienės, jos rankose oda prabyla išraiškingais skulptūriniais reljefais. Pavyzdžiui, dideli, mistinių figūrų apipinti veidrodžiai, tarsi skaidrios, dangų atspindinčios akys. Ši savita, V.Damen sukurta veidrodžių kolekcija ir kiti jos darbai buvo pristatyti parodoje, minint 2 000 metų Fryzlando krašto jubiliejų, kurioje lankėsi ir Nyderlandų karalienė Beatričė. Gaila, kad ši įspūdinga kolekcija dėl didelių gabaritų negalėjo atkeliauti į Lietuvą.

Kūrybinę satisfakciją V.Damen patiria kurdama kūrinius iš odos, dailininkė taip pat tapo, savo paveikslų atvežė ir į Lietuvą. Tiesa, tapytoja ji savęs nevadina ir šioje srityje nekonkuruoja. Jos paveiksluose, kaip ir kūriniuose iš odos, V.Damen nesiekia išorinio dekoratyvumo, svarbiausia – tema, mintis.

Štai stalas. "Stalas, ant kurio raikoma duona kasdienė, stalas, prie kurio susėdama pabendrauti, – tai matmuo, kuris visada lieka tas pats, keičiasi tik žmonių, epochų charakteristika, – pastebi A.Gylienė. – Darbuose "Greitis I-II" stalą, tarsi gyvenimo vežimą, traukia "šventoji karvė". Darbai, nutapyti ant senų medinių durų, dar labiau paryškina amžinos, nekintančios būties potyrį."

Dailininkė savo kūriniuose ieško kiekvieno vaizduojamo personažo vidinio charakterio. Jos darbus galima skaityti kaip mini apsakymus, kuriuose, nors ir nėra vaizduojamo konkretaus veiksmo, vystosi ir rutuliojasi siužetas.

V.Damen – Lietuvos dailininkų sąjungos ir Šiaurės Olandijos dailininkų susivienijimo "Kunstvurk"narė, parodose dalyvauja nuo 1986 m., yra surengusi ne vieną grupinę ir personalinę parodą (paskutinioji – Lietuvos ambasadoje Amsterdame), tačiau Lietuvoje jos darbų nematėme jau ilgą laiką.

– Pirmiausiai įdomus jūsų kelias į meną. Regis, akivaizdžią įtaką turėjo Tėvas Stanislovas, Ričardas Vaitiekūnas? Papasakokite apie tai plačiau.

– Jeigu atidžiau pagalvojus, visiems būna jaunystėje koks nors postūmis, kuris padeda pagrindus tolesniam gyvenimo keliui. Čia aš būsiu viena iš daugelio, kuri paauglystėje buvau draugų nuvežta pas Tėvą Stanislovą ir nuo tada pradėjau ten lankytis dažniau. Tada, atrodo, 80-aisiais, pas jį dar lankydavosi mažai žmonių. Jis turėdavo kantrybės grupelei jaunimo ištisus vakarus giedoti choralus, pasakoti prisiminimus, dalytis apmąstymais apie gyvenimą.

Tada parodžiau jam savo pirmuosius chaotiškus kūrybinius bandymus. Pirmiausia jis pasakė: "Vaikeli, taip niekas nedaro..." Ir nuo tada ilgai aiškindavo dailės pagrindus.

Paskutiniais mokyklos metais pradėjau lankyti mokamą dailės mokyklą Kaune, kur tapybos mus mokė R.Vaitiekūnas. Per pamokas jis kalbėdavo mažai, bet jo "gerai yr" arba "blogai yr" darydavo neišpasakytą, kažkokį vos ne maginį poveikį. Jis tuo pasakydavo labai daug. Beje, ne pamokų metu jis kalbėdavo daugiau. O ką aš dabar darau, yra visai nepanašu į tai, ko R.Vaitiekūnas mus mokė, bet ne čia esmė.

– Ar buvote Paberžėje šiomis dienomis?

– Po labai ilgos pertraukos, užpernai, vėl apsilankiau Paberžėje, džiugu, kad atsirado žmonių, kurie stengiasi išsaugoti, kiek tai įmanoma, tą unikalią vietą ir dar stengiasi, pagal galimybes išlaikyti Tėvelio švietėjišką dvasią.

– Gyvenate Nyderlanduose jau apie 20 metų. Kaip susidorojate su nostalgija, o gal ji neaplanko? Jei galite, papasakokite savo, meilės emigrantės, istoriją, ji mums ne tik įdomi, ji savotiškai suteikia stiprybės, ypač žinant, kad Nyderlanduose gimęs jūsų sūnus puikiai kalba lietuviškai ir oras Lietuvoje jam kvepia maloniau.

– Taip jau susiklostė, kad jau 20 metų gyvenu Nyderlandų provincijoje, Fryzlande. Kodėl ten atsiradau? Įsimylėjau ir ištekėjau už meniškos sielos amsterdamiečio, kuris norėjo pabėgti nuo miesto šurmulio. Bet jeigu esi veiklus žmogus, provincija nėra pati geriausia vieta būti. Tai graži šalis, siūlanti daug galimybių, bet gyvenimas provincijoje tai šiek tiek kaip ir visur...

Turime sūnų, kuris, kaip ir daugelis mano pažistamų vaikų is mišrių šeimų, puikiai kalba lietuviškai ir, savaime suprantama, domisi lietuvių kultūra.