Kabinete – apie paveikslus

Apie ką mes nesikalbėjome? Apie darbą. Apie priklausomybes nuo alkoholio, kvaišalų, lošimo, vaistų, kompiuterinių žaidimų ir nežaidimų, kurių stabdymas kartais panašus į Sizifo triūsą ritinant į kalną akmenį, bet viltis ir profesionalų pastangos visada išlieka. Ir kartais pavyksta. O kartais – ne, bent jau ne iš pirmo ir net ne iš antro ar trečio karto.

"Visos skyriaus lovos šiuo metu užimtos, visos keturiolika", – atsiliepęs telefonu kažkam aiškino L.Kačinskas, pasiūlęs mums išgerti kavos iš mažų grakščių puodelių. Jo kolekcijoje jų – maždaug 85.

Apie ką kalbėjomės? Taip, apie tuos kolekcinius puodelius ir apie L.Kačinsko paveikslus, puošiančius ir gydymo, ir ne gydymo  įstaigų, ir privačių būstų sienas. Vienas paveikslas, "Miškas rudenį", kabo ir nusipelniusio Lietuvos gydytojo psichiatro L.Kačinsko kabinete.

"Labai jį mėgstu. Patinka, ir viskas. Norėjau jį matyti savo kabinete", – apibūdino autorius santykį su kūriniu, kuriame tankūs medžių siluetai dega akinančiomis rudens spalvomis.

Į urną įdėjo relikviją

Nusipelniusio gydytojo vardas L.Kačinskui buvo suteiktas prieš metus, per Medicinos darbuotojų dieną. "Net nežinau, ką tas man suteiktas vardas labiau pradžiugino – mane ar mano tėtį, – tarė gydytojas. – Tėtis buvo nusipelnęs žemės ūkio darbuotojas ir tas žodis "nusipelnęs", skirtas man, jam kėlė džiaugsmą. Gal ne džiaugsmą, bet pasididžiavimą. Jis manimi didžiavosi."

Savo kortelę su užrašu "Nusipelnęs Lietuvos gydytojas psichiatras" įdėjau į jo urną. Jam ta kortelė buvo svarbi ir brangi.

Paskutinėmis šiųmečio balandžio dienomis L.Kačinskas išlydėjo savo tėtį amžinojo poilsio.

"Savo kortelę su užrašu "Nusipelnęs Lietuvos gydytojas psichiatras" įdėjau į jo urną. Jam ta kortelė buvo svarbi ir brangi", – pasakojo L.Kačinskas.

"Ko gero, mano tėtis buvo prie meno, – svarstė gydytojas. – Visada turėjo dažų." Tad tai, kad sūnus pradėjo tapyti, greičiausiai buvo dėsninga.

"Atsisveikinęs su tėčiu, tą vakarą, tapiau. Daug, – prisiminė L.Kačinskas. – Tai buvo labai skirtingi paveikslai ir tikrai ne vien tamsūs. Vienareikšmiškai sakyti "man blogai" niekada negalima, nes ta būsena nebūna vien juoda, ji slepia  įvairių spalvų."

Vaikų dovana

"Aš negaliu turėti namuose švarios drobės, nes iškart kyla pagunda ją suteplioti, – nusijuokė L.Kačinskas. – Kol yra švarios drobės, tapau, kol užtapau, – per vakarą ar porą vakarų."

Nuo ko viskas prasidėjo? Kada psichiatras, nusivilkęs baltą mediko chalatą, pajuto trauką imti į rankas teptuką?

"Iš pradžių paveikslai man tiesiog buvo labai gražu, – prisiminė gydytojas. – Paskui kartą vaikai man padovanojo tapybos pamokas... Nuėjau į penkias aš šešias. Ir supratau, kas visų geriausia, – kad tu ten neturi telefono!"

Būsena, kai atsijungi nuo viso pasaulio, nuo reikalų, pareigų, kai lieki tik tu, drobė ir dažai. Ji gali užburti, įtraukti?

"Taip, tai gera būsena, – sutiko L.Kačinskas. – Įdomu tai, kad pradėjęs tapyti aš lioviausi rašyti eilėraščius. Anksčiau kūriau eiles, o pradėjęs piešti – nebe, man to, matyt, nebereikia."