Tokį iššūkį sau metė ir sėkmingai jį įgyvendino Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus biblioteka, ieškodama nuo tarpukario iki 1990-ųjų Lietuvoje išleistų grožinės, meninės, lituanistinės literatūros knygų, kurių autorinės teisės nenustatytos.

Apie projekto sunkumus ir paieškas, nuvedusias net iki Sankt Peterburgo, pasakojo projekto autorė ir sudarytoja, muziejaus bibliotekininkė Silvija Burokaitė.

– Kas paskatino vykdyti projektą "Nenustatytų autorinių teisių kūrinių paieška M.K.Čiurlionio dailės muziejaus bibliotekos fonduose"?

– Šiandien, kai vykdomas bibliotekose esančių fondų skaitmeninimas, tam, kad jie būtų prieinamesni skaitytojams, ypač aktualus tampa autorinių teisių klausimas, kadangi norint knygas skaitmeninti – reikia nustatyti, kam priklauso jų autorinės teisės.

Teko dalyvauti keliuose, šį klausimą nagrinėjusiuose seminaruose, kuriuos rengė Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, ir susidarė įspūdis, jog imtis šio projekto bus sunku, svarstėme, ar apskritai verta jį vykdyti, kadangi Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus bibliotekos fonduose ypač daug senų, retų spaudinių.

Vis dėlto fonduose saugome dailininkų dovanotas bibliotekas, kurias sudaro įvairaus pobūdžio literatūra. Tai daugiausia tarpukario laikotarpiu leisti spaudiniai, kurių popierius labai trapus, su jomis reikia elgtis atsargiai, todėl tokias knygas būtų gaila išduoti jomis besidomintiems bibliotekos lankytojams. Pagalvojome, jog suskaitmeninus šiuos leidinius, jie būtų išsaugoti ir kartu lengvai pasiekiami viešoje elektroninėje erdvėje.

Pernai Kultūros ministerijai paskelbus, jog galima teikti paraiškas kultūros įstaigų fonduose saugomų nenustatytų knygų autorinių teisių paieškai ir dokumentacijai saugoti, mes vieninteliai rašėme tokio pobūdžio projektą – gavome finansavimą ir pradėjome dirbti.

– Kokia buvo projekto pradžia? Su kokiais sunkumais, jį vykdant, teko susidurti?

– Kadangi toks projektas pirmas, buvo sunkaus, painaus, daug laiko pareikalavusio darbo. Pirma, reikėjo išsiaiškinti, ar kūriniui, kurį norima skaitmeninti, galioja autorinių teisių įstatymas, nes šis įstatymas yra numatęs, jog autorinės teisės kūriniui galioja visą autoriaus gyvenimą bei, priklausomai nuo tam tikrų aplinkybių, 15, 25, 50 ar 70 metų po jo mirties. Todėl būtina nustatyti, ar knyga įeina į tą laikotarpį, kad būtų galima ieškoti, kam priklauso jos autorinės teisės, nes, jei spaudinys neįeina į tą laikotarpį – galima jį skaitmeninti ir viešinti.

Kadangi toks projektas pirmas, buvo sunkaus, painaus, daug laiko pareikalavusio darbo.

Antra, aiškintasi, ar knyga atitinka kitus kriterijus: ar tai yra pirmasis leidimas ir ar jis leistas būtent Lietuvoje. Vykdoma nuodugni paieška ir jei jos metu išsiaiškinama, jog kūrinys yra našlaitis, nes nepavyko surasti, kam priklauso jo autorinės teisės, tuomet ES duomenų bazėje, kurioje registruojami vadinamieji kūriniai našlaičiai iš visų Europos šalių, kuruojamoje Lietuvos nacionalinės M.Mažvydo bibliotekos, kuri patvirtina, jog buvo įvykdyta kruopšti paieška, tačiau autorinės teisės nerastos, knyga yra įregistruojama.

Leidinys yra paskelbiamas viešai ir tampa prieinamas ne tik specialistams, bet ir visuomenei, todėl pasitaiko atvejų, kad po viešo knygos paskelbimo atsiranda žmogus, kuriam priklauso  jos autorinės teisės. Tokiu atveju asmuo gali kreiptis, prašydamas išimti knygą iš elektroninės erdvės arba gauti numatytą kompensaciją. Būtent šiuo pagrindu besiremdami, vykdydami projektą, ieškojome knygų autorinių teisių turėtojų.

– Kokio laikotarpio knygoms buvo vykdoma turinčiųjų autorines teises paieška? Kokio tai pobūdžio literatūra?

– Nuo tarpukariu leistų knygų iki 1990-ųjų – tokiu laikotarpiu vyko paieškos, kadangi viso projekto idėja kilo nuo tarpukario ir skulptoriaus, grafiko, medalių kūrėjo Petro Rimšos fonduose saugomų knygų. Tiesa, buvo susidurta su išeivijoje išleistų knygų problema – kadangi pirmas jų leidimas buvo leistas ne Lietuvoje, jos neįėjo į paiešką. Tačiau ieškant pasitaikė užsienio leidinių, kurie pirmą kartą išleisti Lietuvoje. Daugiausia buvo grožinės literatūros, meninės, taip pat ir lituanistinės.

– Ar visi asmenys, per kuriuos buvo ieškoma, asmenų, turinčių knygų autorines teises, lengvai suteikdavo informaciją? Ar suprato jūsų vykdomo projekto svarbą, siekdami prie jo prisidėti?

– Iš tiesų pasitaikė asmenų, nenoriai teikusių reikalingą informaciją, dvejojusių ir besiaiškinusių, kodėl, kokiais tikslais yra ieškoma turinčiųjų spaudinių autorines teises. Vykdant šį projektą, teko susidurti ir su leidyklomis, kurios yra perspausdinusios vieną ar kitą knygą, tačiau dabar ji jau guli archyvuose, todėl kontaktinių duomenų suteikti nenorima.

Paieška buvo vykdoma per įvairius šaltinius, konsultuojantis su specialistais, žinoma, ir per asmeninius kontaktus. Elektroninė erdvė suteikia daug pradinės informacijos, tačiau tolesniuose ieškojimo etapuose neretai teko lankytis skirtingose Lietuvos vietose, į kurias atvedė paieškos.

– Ar nėra buvę situacijos, jog atrastas autorinių teisių turėtojas neleistų skaitmenininti knygos ir, užuot pasirinkęs kompensaciją, reikalautų sugrąžinti jam leidinį?

– Priešingai, yra pasitaikę atvejų, kada kompensacijos buvo atsisakoma, įvardijant, jog svarbiausia, kad kūrinys būtų viešinamas, platinamas. Su tokiais asmenimis pasirašoma sutartis, kad jie sutinka nereikalauti atlygio ir leidžia skaitmeninti spaudinį.

Susidūrėme ir su tuo, jog kai kurie asmenys, kuriems priklauso knygos autorinės teisės, nenorėjo būti paviešinti, todėl leidinyje, skirtame šio projekto rezultatams viešinti, apie kūrinius našlaičius detalios informacijos yra nedaug, tačiau visi norintys gali kreiptis asmeniškai dėl konkretaus spaudinio ir gauti išsamią konsultaciją.

– Į kokias vietas jus atvedė knygų autorinių teisių paieškos? Ar pakako informacijos ieškoti tik Lietuvoje?

– Ieškant, kam priklauso knygų autorinės teisės, teko paiešką vykdyti ir už Lietuvos ribų – apsilankyti Sankt Peterburge ir dirbti šio miesto bibliotekose bei susitikti ir konsultuotis su specialistais, padėjusiais vykdyti paiešką.

Lietuvoje reikalingos informacijos teko ieškoti didžiųjų miestų bibliotekose, archyvuose, muziejuose. Neretai šį darbą reikėjo derinti su asmeniniu poilsio laiku lankantis vietose, kurios gali prisidėti prie konkrečių paieškų rezultatų.

– Ar galėtumėte išskirti knygą, kurios autorinių teisių paieškos buvo svarbiausios, netikėčiausios ar įdomiausios?

– Vienos, svarbiausios knygos, išskirti negaliu. Jų yra kelios, išleistos tarpukariu ir priklausančios menininko P.Rimšos fondui. Pagal projektą buvo numatyta įvykdyti penkiolika paieškų, tačiau jų yra užvesta daugiau – dar yra knygų, kurių autorinės teisės kol kas nežinomos.

– Kuo šis projektas naudingas plačiajai visuomenei?

– Visuomenei šis projektas naudingas tuo, jog knygos bus lengviau prieinamos. Visų pirma, tai aktualu leidykloms: jei yra nustatytas autorinių teisių asmuo – galima tiesiogiai į jį kreiptis, norint išleisti knygą. Jei tokio asmens nėra, kūrinys yra našlaitis – leidinį galima spausdinti ir išleisti; antra – nauda bibliotekoms, pritraukiant skaitytojus, kuriems knygų paieška elektroninėje erdvėje yra prieinamesnė; o visų naudingiausia, žinoma, autoriams, autorinių teisių paveldėtojams.

– Kokia projekto reikšmė Nacionaliniam M.K.Čiurlionio dailės muziejui?

– Projektas naudingas supažindinant visuomenę su tuo, jog muziejus turi biblioteką. Ji specializuota, susijusi su mokslu ir menu, todėl ne visi žino, kad per "Libis" (Lietuvos integrali bibliotekų informacijos sistema) sistemą galima rasti ieškomą leidinį, saugomą muziejaus bibliotekoje, ir ateiti čia.

Kadangi muziejaus direktorius keliauja po visą pasaulį, jis parveža bibliotekai vertingų, dovanotų knygų, kurių kitose Lietuvos bibliotekos nėra, todėl planuojame biblioteką padaryti atvirą visuomenei, kad ne tik akademinė bendruomenė ja naudotųsi.