Paklausta, kodėl pasirinko būtent šį rusų klasiko Fiodoro Dostojevskio (1821–1881) veikalą, spektaklio režisierė ir choreografė Anželika Cholina sako šiuo spektakliu norėjusi atkreipti kiekvieno žmogaus dėmesį į save, kad jis imtų vertinti tą savyje esantį Myškiną, "idiotą".

"Jis yra kiekviename iš mūsų, tik padėtas į lentyną ir nutildytas. Dabartinis laikas atėmė iš žmogaus savojo "aš" pojūtį, dėmesį ir pagarbą savo individualumui. Mes dažnai nesugebame pamatyti šviesos nei savyje, nei kitame. O jei ir pavyksta tai padaryti, šiandien tai greitai yra įvardijama kaip keistumo apraiška. Žmogus tarsi neteko savo teisių, nebegali būti kitoks", – svarsto A.Cholina.

Spektaklyje choregrafė naudoja gruzinų kompozitoriaus Gijos Kančeli muziką. Jis yra sukūręs nemažai simfonijų, operų, tačiau labiausiai yra atpažįstamas iš filmų. Jo muzika skamba net 35 filmuose. "Kančeli turi savyje ir tragedijos ir komedijos, o gyvenime tai visada eina greta. Man tai yra labai artima. Jo muzika įkvėpė šiam pastatymui", – teigia choreografė.

Neįprasta ir spektaklio artistų sudėtis. A.Cholina įkūnyti kūrinio personažus pasirinko ne tik šokėjus, bet ir dramos teatro aktorius bei dainininkus. F.Dostojevskio personažai reikalauja iš artisto begalinio dvasios gylio ir visiško atsidavimo. Taigi, ši įvairialypė spektaklio sudėtis turėtų padėti choreografei sukurti itin įdomius, jautrius ir daugiasluoksnius vaidmenis.

"Žodžiai yra žmogaus priešai. Kiekvienas interpretuoja žodžius savaip, todėl šokio žanras leidžia man labai tiksliai išreikšti emociją, nenaudojant jokių žodžių", – sako A.Cholina.

Pasidalyti savo mintimis sutiko pagrindinį Myškino vaidmenį spektaklyje atliksiantis Klaipėdos valstybinio dramos teatro aktorius Donatas Švirėnas (D.Š.), Rogožino vaidmenį kuriantis Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistas Rokas Spalinskas (R.S.) ir Klaipėdos muzikinio teatro baleto solistė Beata Molytė (B.M.), spektaklyje atliksianti Nastasjos Filipovnos vaidmenį.

– Kaip sureagavote į pakvietimą atlikti vaidmenį naujame A|CH spektaklyje?

D.Š.: Mano pirmas susitikimas su A.Cholina buvo triukšmingoje aplinkoje. Tad kai pasakė, jog ieško pagrindinio vaidmens atlikėjo, pamaniau, kad man pasigirdo. Paprašiau pakartoti, bet tada vėl pamaniau, kad ne taip išgirdau. Trečio karto nebedrįsau klausti. Būtų nemandagu. Tad tik vykstant vakarui supratau, ko Anželika ieško. Po kelių atrankos repeticijų, kai Anželika patikėjo man Myškino vaidmenį, aš vis dar nesupratau: kaip? Kodėl? Visada buvau įsitikinęs, kad šokio spektakliuose šoka tik profesionalūs šokėjai. Per dešimtį darbo metų tai pirmasis mano bandymas atlikti vaidmenį šokio spektaklyje. Mėgau ir mėgstu šokti. Nebijau šio žanro, nes tikiu, kad tai galiu, ir mano fiziniai duomenys tai leidžia. Esu azartiškas, todėl labai įdomu save išbandyti šiame žanre.

R.S.: Niekada nebūčiau net pagalvojęs, kad vieną dieną teks dirbti kartu su A.Cholina jos šokio spektaklyje. Bet štai aš čia, ir dėl to esu be galo laimingas.

– Kaip manote, ar personažas artimas jūsų asmenybei?

D.Š: Personažas ir aš turime atvirą ir gerą širdį, todėl iš žiūrovo, kaip kunigaikštis Myškinas ir aktorius Donatas Švirėnas, prašysiu vieno – nesumindžiokit širdies.

R.S.: Gyvenime savo jausmus aš išreiškiu visiškai kitaip, nei tai daro Rogožinas. Tačiau tai, kad esame labai skirtingi, dar labiau intriguoja kuriant šį vaidmenį. Be galo įdomu pabandyti pajust tai, ką jautė jis.

B.M.: Manau, mums abiem bendra nelengva vaikystė ir noras būti vertinamai ne už tai, kaip atrodai, o už tai, kokia esi.

– Su kokiais vaidmens kūrimo ypatumais susidūrėte?

D.Š.: Man kūrybos procesas yra neatsiejama dalis nuo šalia esančių ir kuriančių partnerių. Spektaklis – tai lyg karas, kai tu privalai užkariauti žiūrovą, o "Idioto" įgula yra labai talentinga, stipri, turinti tuos ginklus, kurių reikia pergalei pasiekti... Taigi belieka jausti, matyti partnerį, girdėti muziką ir teisingai atlikti užduotus uždavinius.

B.M.: Įkūnijant Nastasjos Filipovnos personažą teks ypač daug dėmesio skirti naujoms charakterio savybėms atrasti: įžūlumas, stipriai išreikštas noras valdyti, sprogstamas temperamentas. Man tai nauja, netikėta ir įdomu.

– Kuo, jūsų nuomone, skiriasi ir kuo panašus vaidmens kūrimas dramos ir šokio spektakliuose? Ar sunku tiksliai perteikti mintį tik judesiu?

D.Š.: Skirtumas yra tai, kad dramos spektaklyje mintį išreiški savo gimtąja kalba, o šokio spektaklyje kūnu. Panašumas – kalba ir šokis veržiasi per vienintelį laidininką – tave. Kadangi esu dramos aktorius ir norėdamas tiksliai perteikti mintį tik judesiu šiandien turiu mėlynėmis nusėtas kojas ir alkūnes. Tai nėra lengva, bet padaroma ir labai įdomu.

R.S.: Bendras panašumas, vienijantis šokio ir muzikinius spektaklius yra tai, kad reikalingas teisingas pojūtis ir charakteris. O skiriasi tuo, kad muzikiniame spektaklyje, kuriant vaidmenį, galima pasitelkti judesį, žodį ir balsą. Niekada nemaniau, kad vien tik judesiu galima pasakyti tiek daug informacijos.

– Kaip jums sekėsi įvaldyti šokį?

D.Š.: Manau paties šokio, kaip atskiros profesijos, nebeįvaldysiu, bet personažą per judesį šokio spektaklyje pažabosiu.

Didžiausias iššūkis – teisingai vest savo personažo liniją viso spektaklio metu pasitelkiant tik judesį. O didžiausias atradimas – pati A.Cholina.

R.S.: Scenoje dažnai tenka lanksčiai judėti. Tai nėra mano pirmasis šokio spektaklis. Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre dar tenka dalyvauti vaikiškame šokio spektaklyje "Snieguolė" (kur atlieku meškos vaidmenį), šokio spektaklyje "Divizija" Arūno Daugėlos romano "Divizija" motyvais, ten esu KGB agentas, ir šokio spektaklyje Adolphe'o Adamo "Žizel", kuriame vaidinu psichiatrijos ligoninės slaugytoją. Bet neslėpsiu, profesionalaus šokio patirties praktiškai visai neturiu. Tad dalyvauti šokio spektaklyje, kuriant vieną pagrindinių vaidmenų, medžiagos, kurią reikia panaudoti, yra labai daug. Bet, išeiti iš komforto zonos man nebaisu ir tai, kaip atlikėją dar labiau motyvuoja. Dirbti, tobulėti ir sustiprinti tą sritį, kurioje iki šiol nesijaučiau labai stiprus.

– Kokie buvo didžiausi iššūkiai ir atradimai šio spektaklio kūrybiniame procese?

D.Š.: Visas A|CH teatras man buvo, yra ir liks didžiausias iššūkis, dėl kurio turiu galimybę iš naujo atrasti save. Na, o atradimas yra tai, kad Anželika geba labai aiškiai parodyti, išaiškinti ir pasakyti, ko iš tavęs norima. Kalbu ir apie fizinį judesį, ir apie vidinį charakterį kuriant personažą. Belieka visa tai pačiam paimti, suprasti ir išpildyti.

R.S.: Didžiausias iššūkis – teisingai vest savo personažo liniją viso spektaklio metu pasitelkiant tik judesį. O didžiausias atradimas – pati A.Cholina. Turbūt vienas įdomiausių žmonių, su kuriais man kada nors teko dirbti.

B.M.: Kiekvienas A.Cholinos darbas man iššūkis, bet neabejoju sėkme, nes kaip kūrėja ji tiesiog nuotabi. Anželikos gebėjimas labai aiškiai suformuluoti ir perteikti atlikėjui jo užduotį yra ypač stiprus. A.Cholina daug laiko skiria vaidmens analizei ir kurdama choreografiją visada atsižvelgia į konkretaus atlikėjo fizines galimybes. Ji choreografė – juvelyrė, su kuria kiekvienas naujas darbas yra atradimas. Kaip klaipėdietei man malonu, kad šiame pastatyme bendram darbui įjungta ypač daug kūrėjų klaipėdiečių.

– Romanas parašytas 1867 m., kaip manote, koks yra jūsų personažo ryšys su šiandieniu žmogumi?

D.Š.: Ir tada 1867m., ir dabar 2017 m. žmogaus stipriausias raumuo yra širdis. Tik problema ta, kad visais laikais žmonės turējo skirtingas širdis: vienus vadiname beširdžiais, kiti turi ją labai plačią, dar yra sudaužytos širdys, vieniems širdį skauda, o kitų – džiaugiasi. Mano personažas turi labai atvirą širdį, į kurią įsileidžia visus, nepaisant laikmečio, kultūros ir visuomenės normų. Ir tik nuo paties žmogaus priklausys, ar jis taps geresnis, ar sumindžios ją.

R.S.: Nesvarbu, koks laikmetis, vietovė, socialinis sluoksnis, manau, visais laikais buvo, yra ir bus labai skirtingų charakterių ir būdo žmonių. Kiekvienas savo jausmus parodo ir išreiškia savaip, juk tuo ir esame visi skirtingi, o ir kartu įdomūs. Šiuo atveju šiandieniame pasaulyje taip pat galime sutikti Rogožinų, kurie pasiryžę pakloti visus pasaulio turtus mylimajai po kojomis, kurie myli, kurie nori, bet parodyt to kitaip nemoka…"

B.M.: F.Dostojevskio romanuose aprašomi žmonių santykiai ir juos lydintys meilė, neapykanta, baimė ir godumas yra amžini. Šie jausmai daro įtaką mūsų poelgiams dabar, darė ir prieš 150 metų. Per pusantro amžiaus keitėsi tradicijos, technologijos, galų gale moterų galimybės, bet jausmai liko tie patys.

– Kaip manote, ar šiandienis idiotas yra pasmerktas išprotėti?

D.Š.: Jeigu varnų būryje gimsta balta varna, tai juodosios ją visada užkapoja. Bet aš šventai tikiu, kad jeigu baltosios varnos sugebėtų labiau nebijoti savo baltumo ir nepasiduoti, galbūt jos vieną dieną atsilaikys prieš juodąsias.

Kas? Teatro A|CH spektaklis "Idiotas".

Kur? "Girstučio" kultūros centre.

Kada? Lapkričio 30 d. 19 val.