Menininkė A. Kleizaitė: Lietuvoje jaučiu agresiją, kurios Indijoje nėra

Tarp Vilniaus ir Orisos džiunglių Indijoje jau penkiolika metų gyvenanti menininkė Aušra Kleizaitė sako, kad svetima šalis išmokė neskubėti, o grįžusią namo labiausiai trikdo agresija. Menininkų rezidenciją Orisoje įkūrusi lietuvė šį kartą savo darbus atvežė į gimtąjį Kauną.

 "Tai paroda apie žmones, tik truputį kitaip – apie kautynes, bet iš tikrųjų – apie taiką, apie netektis, bet iš tikrųjų – apie gyvenimą, apie nuopuolius, bet iš tikrųjų – apie tikėjimą, apie neapykantą, bet iš tiesų – apie meilę ", – sako menininkė.

– Kad ir su pertraukomis, bet jau penkiolika metų gyvenate Indijoje. Kiekvieną pavasarį, tarsi paukštis parskrendate čia vasaroti, rudenį ir vėl keliate sparnus.

– Toks jau mano būdas – turiu judėti, man be galo patinka keliauti. Kad ir kaip keistai skambėtų, gerai jaučiuosi oro uostuose, kur pagauna jausmas, kad tuoj tuoj atsivers naujos patirtys, sužinosiu, ko dar nežinojusi. Kelionėse atrandu save, jos padeda save pažinti.

– Kaip pavyksta išlaviruoti tarp dviejų šalių?

– Kartais sunkiau, kartais – lengviau. Tiesą sakant, abi šalys yra panašios, tačiau ilgai negalėjau suprasti kuo. Kartais galvodavau: mes, sovietmečiu užaugę, juk žinome, kas yra kaimas, vaikščiojome į lauko tualetą, gėrėme vandenį iš šulinio ir valgėme močiutės lauko virtuvėlėje pagamintą maistą. Bet gal ne tai? Nes kai pabendraudavau su turtingais ir kilmingais indais, jausmas, kad galiu juos suprasti, likdavo. Viskas paaiškėjo per vieną vakarėlį, kai jaunas, talentingas, žiniomis apie Lietuvą mane nustebinęs indas pasakė: "Tu juokauji, taigi, atsakymas paprastas – ir jūs, ir mes esame arijai, kalbame ta pačia indoeuropiečių kalba." Argi ne paprasta? Orisos valstija labai primena Lietuvą, nors ten mes valgome rankomis – taip, kaip niekada nevalgytume čia. Kai grįžtu namo, labiausiai mane stebina agresija. Ji tarsi persismelkusi visur: į žmones, bendravimą, darbo stilių. Indijoje jos tiesiog nėra, užtat gali jaustis komfortabiliai ir skleisti savo sugebėjimus. Indijos atmosfera dvasinga, ten lengviau sutelkti mintis, ne toks gajus materialusis pradas, esama stiprių jėgos vietų – medis, šaltinis, akmuo ar kalnas, kuriame gyvena vienuoliai. Lietuvoje – kitaip, bet buvimas čia irgi turi žavesio.

Kai grįžtu namo, labiausiai mane stebina agresija. Ji tarsi persismelkusi visur: į žmones, bendravimą, darbo stilių. Indijoje jos tiesiog nėra.

– Menininkai yra linkę į savo gyvenimą įsileisti daugiau pasaulio patirties, argi ne taip?

– Visi esame viena siela – juk negali atskirti bangos nuo vandenyno. Menininkai daugelyje dalykų sugeba įžvelgti idėjas, kai kam paprastas akmuo gali įkvėpti darbų ciklus. Tereikia pažvelgti įdėmiau, patyrinėti ilgiau. Toks yra ir mano pasaulis: pažinimu ir supratimu nesibaigianti žvaigždėta erdvė. Mane įkvepia dievai, žmonės, gyvūnai, gamta. Ateina jie pas mane patys, specialiai neieškau. Indijoje gamtos – daug, grožį gali įžvelgti kiekvienoje formoje – ir gyvatė, ir karvė man graži. Užsibuvusi Lietuvoje, Indijos gamtos garsų pasiilgstu – rodos, bet ką atiduočiau, kad ryte išgirsčiau rėkiantį povą ar papūgą.

– Lietuvoje dirbote televizijoje, rengėte televizijos šou žvaigždes. Ar populiarusis pasaulis kaip nors veikia kūrybą?

– Viskas turi įtakos ir palieka atspaudą. Populiarusis pasaulis iš kūrybos atima laiką, esu tuo tikra, bet man pavykdavo atsiriboti, atsitraukti. Tačiau darbas televizijoje ir reklamų filmavimuose mane išmokė kariuomenės tikslumo ir atsakomybės. Jei komandos darbe neveiks viena grandis – gali viskas sugriūti. Televizijoje dar kaip nors prasisuksi, bet reklamos versle bet kuris nepadarytas darbas kainuoja milžiniškus pinigus. Iš televizijos man liko didžiulė dovana – draugais virtę kolegos. Praėjo daug metų, o mes vis bendraujame.

– Tapote, kuriate meno objektus, tekstilę, drabužius. Kaip įvairios kūrybos rūšys siejasi tarpusavyje?

– Kiekvienas kūrinys menininkui diktuoja atlikimo techniką. Būna, paimi akmenį, spaudi spaudi, dirbi dirbi, o nieko neišeina. Nes akmuo nenori.

– Jūsų paveiksluose daug tamsių spalvų. Ką jos pasakoja?

– Man patinka visos spalvos. Ir tamsoje reikia mokytis įžvelgti šviesą. Indija – menininkui yra technikos ir technologijų meka. Taip pat ir medžiagų šventovė. Čia galima rasti natūralių pigmentų, kuriais piešiame, tapome, dažome audinius. Orisoje auga toks medis neem. Jo lapai – ne tik gražios odos saugotojai, bet ir imuniteto stiprintojai, valgome juos pakepintus keptuvėje. Švieži sutrinti jie – geriausias antiseptikas ir nerealaus grožio geltonos spalvos dažas. Apie tai, koks puikus dažas yra haldi arba ciberžolė – daug kas žino. Geltona spalva tokia tvirta, kad ją išplauti sunkiai įmanoma. Kajal – nuo seno moterų žinoma juoda spalva, dar ir šiandien gaminama daugelio Indijos moterų namuose. Ananaso medžio anglys, sumaišytos su ghi sviestu, yra tobuli dažai akims.

– Su savo kūryba grįžtate į Kauną. Kuo ypatinga ši paroda?

– Kiekviena paroda menininkui yra ypatinga ir unikali. Šią dedikuoju žmonėms ir kiekvieną iš jų raginu atsiprašyti. Ne už tai, ką padarė, o už tai, ką gali padaryti, ką padarys ar ką galvoja, kad galėtų padaryti. Man atrodo, kad labai svarbu atsiprašyti žemės už tai, kad ryte ant jos atsistosi savo pėdomis.


Kas? A.Kleizaitės paroda "Anthology of Apologies".

Kur? Galerijoje "Ars Et Mundus".

Kada? Veikia iki birželio 18 d.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Nuomonė

Nuomonė portretas
Šlykštu

nesutinku

nesutinku portretas
pas mus autobusuose dar moterų neprievartauja

fu

fu portretas
čia iš serijos kaip apdergti savo lizda kad pasijaustum labai svarbi
VISI KOMENTARAI 6
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių