Latviai ir lietuviai

Iš Latvijos į Kauno "Parko galeriją" atvežusi savo paveikslus I.Smildzina yra baigusi daugybę dailės mokslų: Jungtinėje Karalystėje, Sunderlando universitete, ji mokėsi stiklo ir keramikos specialybių, taip pat yra įgijusi du magistro laipsnius (grafikos, figūrinės tapybos) Latvijos dailės akademijoje – taigi kūrėjos profesionalumu abejoti netenka.

Kita vertus, tai toli gražu ne namisėda, dailininkė su savo kūryba noriai ir daug keliauja, dalyvauja pleneruose, tarptautiniuose konkursuose ir projektuose, jos tapybos darbų yra įsigiję meno mylėtojai iš Kanados, Belgijos, Prancūzijos, Švedijos, Vokietijos, Airijos, Baltarusijos, Latvijos, I.Smildzinos paveikslai yra patekę į Kinijos nacionalinės dailininkų sąjungos ir Luciano Benettono kolekcijas.

Akis į akį pabendravus su latvių menininke, tučtuojau įsitikini, kad tai ne tik savo srities meistrė, puiki tapytoja, bet ir nuoširdus, atviras žmogus, nesislepiantis ir neslepiantis savo charakterio savybių, požiūrio į meną ir gyvenimą. Galbūt todėl ji vaikiškai trykšta gyvenimo džiaugsmu ir šia nuotaika užkrečia aplinkinius.

Sunku nuslėpti ir tai, kad per parodos atidarymą daug kas ėmė svarstyti: gal latviai apskritai yra džiaugsmingesni ir mus skiria ne tik kalba, kuri tik iš pirmo žvilgsnio yra panaši, bet ir esminiai charakterio bruožai – dominuojantis perdėtas drovumas, liūdna rūpintojėliška natūra galbūt ateina iš archajinės mūsų kalbos, juk pasaulį suvokiame per kalbą. Latviai savo kalbą supaprastino ir į gyvenimą žvelgia paprasčiau, juokiasi daugiau. Juoktis privertė ir mus: į parodą atvykęs dailininkės vyras prisistatė pasakydamas grynai latvišką savo vardą – Girtas.

Beje, į parodą atvyko ne tik jis, bet ir visa palaikymo komanda, kuri per atidarymą lietuviškai padainavo "Kur giria žaliuoja". Dailininkė ir choristės visaip ragino išsijudinti (norėčiau parašyti – kvietė paimti taurę vyno, bet turbūt šito negalima), įsijungti ir susirinkusiuosius, bet mes vienas kito nenustebinome – išklausėme tyliai, rimtai ir susimąstę.

Vėliau dainininkės klausė, galbūt mes nesupratome žodžių, gal buvo baisus tarimas. "Ne, – atsakėme taip par rimtai. – Supratome. Mums labai patiko." Ir tai buvo gryniausia tiesa, nė vienas nemelavome, neapgaudinėjome, nepataikavome – visiems labai patiko, buvo liuks, faina.

Aliejus džiūsta gerokai ilgiau, bet būtent tai man ir patinka, gali ir kitą dieną atėjus dar ką reikia pataisyti.

Dangiška vienatvė

Galbūt gali pasirodyti, kad tokios menininkės kūryba yra lengva, nesudėtinga, tačiau taip toli gražu nėra. Pabūti tarp dangaus ir žemės (I.Smildzinos parodos pavadinimas "Tarp dangaus ir žemės") nėra taip lengva ir paprasta.

Vis dėlto, ką byloja toji būsena tarp dangaus ir žemės? Tai juk gali būti sunkūs, skausmingi išgyvenimai, taip pat dvasinė būsena, kai tarsi prarandamas realus, kasdieniškas gyvenimas ar jo sąmoningai atsisakoma, kai neigiama materialybė, kaip skausmo (ašarų pakalnės) šaltinis. Kita vertus, tarp dangaus ir žemės būsena išgyvenama, kai žmogus patiria euforiją, ypatingą pakylėjimą ar dievišką įkvėpimą.

Nė vienos iš išvardytų pajautų I.Smildzinos paveiksluose nėra. Juose daug žmogiško vienišumo ir gelminės būties išgyvenimo. Tai nėra nei džiaugsminga, nei liūdna – vienišumas tapytojos darbuose perauga į įsiklausymą, ramią, harmoningą kontempliaciją, gebėjimą būti su savimi nesiblaškant.

Tarkim, dailininkės žmogus ("Žmogus" 2015 m., 100x120, drobė, aliejus), sėdintis ant, regis, vieno vienintelio pasaulyje suoliuko ir lesinantis paukščius, yra apsuptas dangaus, dieviško buvimo. Išgyvenantis būties kvintensenciją jis yra vienas, bet ne vienišas, jis savo (prabangioje) vienatvėje, lesina paukštelius ir jam to absoliučiai užtenka, nieko daugiau nereikia – būsena, kurią ypač sunku patirti ir dar sudėtingiau ją pavaizduoti.

Laisvė pasirinkti

Paroda "Tarp dangaus ir žemės" žymi penkerius metus kuriamą seriją, kurioje ypač daug dangaus. Menininkės paveiksluose atrasime ir simbolizmo, ir siurrealizmo, o realybėje esančios detalės ar objektai ir paveiksluose nepraranda realumo, tikroviško vaizdavimo, bet yra tarsi kruopščiai apvalyti, išgryninti bei paryškinti švara, nieko nereikalingo nebuvimu, todėl beregint įgauna simbolines reikšmes, siurrealistinį švytėjimą, tačiau ne aktualizuodamas stereotipinius simbolių įminimus, bet vystydamas paties žiūrovo su(si)kuriamą pasakojimą, jo individulias, asmenines pajautas ir patirtis.

Beje, dailininkė tapo tik aliejiniais dažais ir visiškai nepripažįsta akrilo. "Taip, aliejus džiūsta gerokai ilgiau, bet būtent tai man ir patinka, gali ir kitą dieną atėjus dar ką reikia pataisyti. Apskritai, man patinka lėtas tapybos procesas", – I.Smildzinos žodžiai truputį stebina, nes atrodo, kad linksmai, atvirai bendraujančiai menininkei būtų artimesnė gerokai greitesnė ir paprastesnė tapyba akriliniais dažais. Tiesa, taip pasirodyti gali tik kol yra nepamatyti jos gilūs, į susimąstymą vedantys paveikslai.

Taigi nors dailininkės paveiksluose ypač daug dangaus, juose nekvestionuojama žemiškoji būtis, netgi atvirkščiai – dangus pabrėžia jos grožį ir prasmę, o žmogaus vienišystei suteikia ypatingą spindesį, laisvę (pa)būti vienam ir svarbiausia – mokėti taip būti, nesiblaškant, nedepresuojant, nenorint užsimiršti. "Taip, mano paveikslų žmogaus vienatvė yra laisvas pasirinkimas, tai labiau laisvė nei vienatvė", – teigia I.Smildzina.