Quantcast

Kauno kamerinis teatras gyvena premjeros nuotaikomis

Kauno kamerinis teatras gyvena premjeros nuotaikomis. Jau rytoj jo scenoje liesis slovakų dramaturgo Viliamo Klimáčeko pjesės "Supermarketas" herojų aistros.

Kauno kamerinis teatras gyvena premjeros nuotaikomis. Jau rytoj jo scenoje liesis slovakų dramaturgo Viliamo Klimáčeko pjesės "Supermarketas" herojų aistros.

Spektaklio režisierius – jaunas teatro kūrėjas Alius Veverskis. Teatro režisūros studijas Klaipėdos universiteto Menų fakultete baigęs A.Veverskis Kauno mažajame teatre yra režisavęs "Gnomus". Apie pirmąjį darbą Kauno kameriniame teatre, pjesėje nagrinėjamas problemas ir savo lūkesčius – pokalbis su režisieriumi.

– Kuo jus sudomino pjesė "Supermarketas"?

– Pirmiausia man pasirodė įdomi pjesės tema – tėvų ir vaikų santykių, auklėjimo, o tiksliau – neauklėjimo problemos. Gyvename individualistų pasaulyje, prarasdami ryšius tarp artimųjų, kartų, atskirų visuomenės narių. Be to, nors pagrindinis veiksmas vyksta didžiulio prekybos centro aplinkoje, dramaturgas nemoralizuoja ir nekeikia nei visuomenės vartojimo manijos, nei sistemos, nei prekybos centro kaip mūsų dienų blogybės. Tų prekybos centrų niekas mums nenuleido iš Mėnulio, jie atsirado iš mūsų poreikių. Ir apskritai visos pjesės iš esmės yra apie tai, apie ką kalba Dekalogas. "Supermarketas" – taip pat.

– Nors ši pjesė ne apie mūsų vartojimo įpročius ar prekybos centro aktualijas, bet įvykių epicentras yra būtent pastarasis. Kaip manote, ar prekybos centras iš tiesų tapo mūsų laikų ženklu, ypatinga vieta šiandienos žmogui?

– Prekybos centrai iš tiesų patenkina mūsų laikų žmogaus poreikius. Ten viskas gražu, patogu, paprasta, lengva. Tokioje vietoje lengviausia užpildyti savo vidinę tuštumą. Mes bijome erdvių, kuriose nieko nėra, kur lieki pats su savimi. Bėgame ten, kur visko daug, kad nereikėtų sustoti ir pamąstyti.

– Kaip gimsta jūsų spektakliai – ar iš anksto turite galvoje konkretų įsivaizdavimą, kaip viskas atrodys, ir realizuojate jį per repeticijas, ar spektaklis gimsta improvizuojant kartu su aktoriais?

– Mano matymas iš pradžių yra gal emocinis, atmosferinis ar net spalvinis. Bet paruoštų sprendimų neturiu. Man svarbus keitimasis idėjomis per repeticijas, kai režisierius ir aktoriai sugeba inspiruoti vieni kitus. Jeigu vaizduočiau spektaklio kūrimą grafiškai, tai režisieriaus kūryba būtų X matmuo, aktorių Y, o paskui ateitų žiūrovas ir suteiktų spektakliui trečią matmenį. Tiek, kiek visi pasirengę dalytis emocijomis, intelektu ir savimi, tiek ir turime gyvybės spektaklyje. Taip, atsiradus žiūrovui, spektaklis įgyja tūrį.

– O kodėl šiais "prekybos centrų vadybininkų laikais" pasirinkote režisieriaus profesiją?

– Viskas prasidėjo nuo A. ir S.Kybartų teatro studijos "Vilkolakio" teatre, kuri turėjo visus teatro komponentus. Ten kilo mano pirmasis susidomėjimas teatru. Vėliau, jau paauglystėje, labai inspiravo Gintaro Varno spektakliai, o "Nusikaltimo ir bausmės" finalinėje scenoje aplankęs katarsis iki galo nulėmė pasirinkimą. Režisūra mane traukia todėl, kad, kurdamas spektaklį, gali kurti pasaulį, gali rodyti, kaip jį matai, gali pasitikrinti, ar salėje yra bent vienas, kuris irgi taip pat mato. Toje juodoje scenos dėžėje gali nuvalyti buities dalykus ir išryškinti tai, kas tau atrodo svarbu. Arba, kaip sakė Juozas Miltinis, yra labai svarbus tas analizės momentas. Per teatrą tu supranti pasaulį. Tarkim, pjesės analizė tave priverčia mąstyti apie nekasdienius dalykus, apie kuriuos gal niekada nepagalvotum. Man režisūra – tai pasaulio suvokimas.

– Kas yra jūsų autoritetai teatre?

– Nuo vaikystės žaviuosi J.Miltiniu. Man atrodo, kad jis buvo labai pilnatūrė asmenybė. Mane traukia jo tvirtumas, jo charakteris, nepakantumas diletantizmui. Net ir jo vienišumas mane traukia. Man patinka ir amerikiečių avangardinio teatro režisieriaus Roberto Wilsono kūryba. Jis pats kūrė savo spektakliams judesį, scenografiją, nepaisė jokių kanonų ir dogmų, eksperimentavo su kalba, teigdamas, kad spektaklis yra tema, o ne tekstas. Man įdomūs jo eksperimentai su kalbos sutrikimus turinčiais žmonėmis. Taip pat minėtasis G.Varnas. Mano akimis, tai išskirtinė asmenybė lietuviško teatro kontekste.

– Kas jums apskritai teatre yra brangiausia, ką jame labiausiai mylite?

– Man patinka, kai iš nuovargio atsiranda antrasis kvėpavimas, kūrybinių atradimų, kurie yra nepaaiškinami, kuriems nepasiruoši ir kurių nesitiki. Tokie dalykai visada tikriausi. Jie pasireiškia netikėta improvizacija ir turi kažkokią beprotybės kibirkštį.

– O kas labiausiai nepatinka?

– Nepatinka teatro kaip institucijos rutina, teatro kaip įstaigos mechanizmas. Nepatinka, kai teatre daug darbuotojų, o mažai menininkų, mažai laisvos sielos, kuriai vis dar įdomu kažką kurti. Yra daug teatrų, kuriuose dirba profesionalūs aktoriai, bet jų kūryba jau seniai virtusi tiktai darbu.

– Viename interviu režisierius Eimuntas Nekrošius yra pasakęs, kad jam nesvarbu, ką statyti, – kad ir ką statytų jį apima kūrybinis azartas. Ar jums svarbu, ką statyti?

– Man svarbu. Turbūt aš dar neturiu tokių galių.

– O kaip jūs ieškote medžiagos savo spektakliui?

– Ieškau intuityviai, jutiminiais kanalais. Ieškau pagal tai, ką tuo metu išgyvenu, kas tuo metu svarbu, todėl medžiagos pasirinkimas nebūna atsitiktinis, jis turi savo vidinę logiką.

– Ar yra toks kūrinys, apie kurį galėtumėte pasakyti, kad šito niekada nestatysiu?

– Nėra. Jei suformuluočiau, gal kaip tik užsifiksuotų kaip iššūkis tai padaryti.

– O koks žiūrovo atsiliepimas apie spektaklį jums būtų maloniausias?

– Man būtų malonu, jei žiūrovas po, tarkim, dešimties metų prisimintų mano spektaklį, jo atmosferą ar emociją. Tai man būtų įvertinimas.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių