Kauno kameriniame teatre pirmoji šio sezono premjera – JAV aktoriaus bei dramaturgo John Cariani „Nesamas miestas“, kurį režisuoja Arvydas Lebeliūnas. Menamame mieste, kurio nerasite jokiame žemėlapyje, reguliariai pasirodo šiaurės pašvaistė. Ten gyvena paprasti žmonės. Kartais jų gyvenime nutinka stebuklingos akimirkos,  įaudrinančios kasdienybę ir sukeliančios tikras jausmų pašvaistes. 

„Tai istorija apie vieną akimirką arba apie tai, kas nutinka žmonėms per vieną širdies dūžį“, – rašo pjesės autorius. Kauno kamerinio teatro salėje, kur kvepia šviežia montuojamų spektaklio dekoracijų mediena,  kalbamės su spektaklio režisieriumi Arvydu Lebeliūnu.

– Kuo J.Cariani pjesė „Nesamas miestas“ Jums pasirodė patraukli?

– Ši pjesė man yra patraukli savo paprastumu. Ji nereikalauja ypatingų sprendimų, formų, kurios siektų sužavėti žiūrovą. Ji žavi savo nuoširdumu, kuris šiandien teatre yra gana retas. Pjesės scenos kiekvienam atpažįstamos, nes visų pirma tai yra pasakojimas apie meilę ir įvairias jos stadijas – kai du žmonės susitinka ir įsižiebia jausmai, kai mylintieji pradeda abejoti vienas kitu, kai išduoda, palieka, nekenčia. Nuoširdžiai ir paprastai realizuoti paprastą medžiagą scenoje yra tam tikras iššūkis.

– Kas šios pjesės statymo procese buvo įdomiausia?

– Ši pjesė savo nuotaika, vaidybiniais subtilumais man šiek tiek primena kiną. Repetuodamas su teatro aktoriais, pastebėjau, kad bet koks jėga išplėštas jausmas, paspausta emocija ar padarytas veiksmas neveikia, ir istorija tampa dirbtina. Todėl šiame procese man buvo svarbiausias nesuvaidintas atsivėrimo momentas. Be to, aš iš anksto nepažinojau kai kurių šios trupės aktorių, todėl buvo įdomu ir netikėta, kaip jie atsivers. Kartais reikia sutramdyti savo norą suvaidinti ir pasistengti tiesiog būti, kas ir yra sunkiausia.

– Kokiam žiūrovui skirtas šis spektaklis? Ar statydamas spektaklį, galvojate apie žiūrovą?

– Apie žiūrovą aš galvoju visą laiką. Man žiūrovas yra be galo svarbus. Visame kūrybiniame procese aš pats tarsi esu pasidalinęs pusiau: viena pusė – režisierius, kita – žiūrovas. Repetuodamas aš klausau, ar man įdomu tai, ką girdžiu scenoje, ar mane kaip žmogų tai jaudina. Jeigu aš, žiūrovas, nerandu sau atpažįstamų dalykų, manęs tai nejaudina, todėl aš nuolat galvoju, kaip žiūrovą išlaikyti kartu, kad jis dalyvautų vyksme. Šio spektaklio žiūrovas turėtų būti labai universalus, kaip ir pati spektaklio tema. Spektaklis skirtas bet kurio amžiaus žmonėms – ir jauniems,  ir pagyvenusiems, o jei tarp žiūrovų atsirastų vaikas, manau, kad ir jam būtų įdomu.

– Kokio spektaklio Jūs, kaip žiūrovas, ieškote šiandienos teatre?

– Aš ieškau įdomios istorijos. Ne koncepcijos, ne moralo, bet aiškios istorijos. Šiandien teatras man dažnai atrodo arogantiškas, nes režisieriai nori parodyti save, bet ne istoriją. Jie transformuoja kūrinį taip, kad jis tampa sunkiai atpažįstamas, rodo savo koncepciją, bet ne autorių. O aš šiandien norėčiau pamatyti, tarkim, Čechovą be jokių traktuočių. Be abejo, kiekvienas autorius turi savo laiką, bet aš nemanau, kad laikui bėgant, kažkas keičiasi iš esmės. Istorija sukasi ratu, o žmogus nesikeičia tūkstantmečiais. Jis tebėra toks pats su savo velniškais ir dieviškais pradais.

– Ar galėtumėte įvardinti savo darbo su aktoriais principus, nuostatas arba tai, kas Jums svarbiausia?

– Man svarbiausia pasitikėjimas. Mano mokytojas režisierius Vytautas Žalakevičius sakė: “Jei gali padaryti kolegą draugu, tai padaryk. O jei negali, atsisakyk iš karto. Nekankinkit vienas kito.“ Mes turime per mažai laiko, kad užsiimtume vienas kito kankinimais. Darbe mes galime ir ginčytis, ir susibarti, bet mes turim bendrą siekį. Jeigu tas siekis kažkam nepriimtinas, geriau pasitraukti. Man yra buvę atvejų, kai aktorius sako – negaliu, išeinu. Aš gerbiu jo pasirinkimą, ir mes abu tik išlošiam. Kurdami spektaklį, mes keletą mėnesių turime praleisti kartu, tas laikas yra labai brangus, ir mes turime vieni kitais tikėti, o ne kankinti vieni kitus.

– Esate dirbę įvairiuose šalies teatruose. Ar darbas Kauno kameriniame teatre buvo kažkuo išskirtinis?

– Man čia jauku. Aktoriai įdėmiai klauso, priima pastabas. Žmonės dirba labai atsakingai. Kai kuriuose valstybiniuose teatruose aš turėjau tikrai daugiau problemų. Manau, kad tokiuose nedideliuose teatruose iš tikrųjų galima ramiai dirbti, nereikia kovoti su dideliais ego, tarpstančiais didelėse scenose.

– Kokia Jūsų nuomonė apie daug diskusijų teatralų tarpe sukėlusį ruošiamą teatro įstatymą, pagal kurį teatrai būtų reorganizuojami į viešąsias įstaigas?

– Daug kas pas mus daroma labai neatsakingai ir lengvabūdiškai, padaromas kažkoks eksperimentas, o paskui apsižiūrima, kad nepavyko ir sugriauta tai, ko jau nebeatstatysi. Pas mus vykdomos reformos man primena Laukinių Vakarų imitaciją su šūkiu – visi turi išsilaikyti. Bet tam, kad išsilaikytume, turi būti sukurtos būtinos sąlygos – sureguliuoti mokesčiai, socialinės garantijos ir t.t. Be palankių sąlygų neišsilaikys joks menininkas ir joks verslininkas. 

– Kas yra sunkiau – būti laisvai samdomu režisieriumi ar turėti savo teatrą?

– Ir viena, ir kita turi trūkumų. Kai esi klajoklis, rizikuoji pusę metų ar net metus likti be darbo. Kai turi etatą, esi pririštas. Laisvė turbūt yra pats didžiausias turtas. Bet iš tiesų laisvų menininkų, kurių nevaržo finansiniai dalykai, terminai ar kiti įsipareigojimai, yra vienetai. Tas pats mano mokytojas V. Žalakevičius sakydavo, kad jei padarai 15 proc. to, ką tu nori, tai labai gerai. Visa kita yra duoklės atidavimas.

– Kokiomis dar temomis norėtumėt kalbėti kituose savo spektakliuose, kokias idėjas kelti?

– Paskutiniu metu mane domina šeimos tema. Šeimos kaip mažos visuomenės, kaip skirtingų ego susivienijimo, kaip kolektyvo, kuriame galimas ir teroras, ir prievarta, ir destrukcija. Manau, kad mes vis dėlto ateiname į šį pasaulį tam, kad būtume laimingi, bent jau to siekiame. Nesvarbu, koks finalas, bet tame procese mes visi ieškome laimės akimirkų. Šis spektaklis taip pat apie tai – apie akimirkos švytėjimą.

– „Nesamas miestas“ – kas tai?  

– Kaip mes galime įvardyti meilę, kokiai teritorijai ji priklauso? Tikri dalykai vyksta visur, nepriklausomai nuo geografinės padėties, socialinio statuso. Dramaturgas J. Cariani veiksmo vieta pasirinko kažkokią menamą Šiaurės Meino valstijos gyvenvietę, kurios iš tiesų nėra. Stebuklai neturi tikslių koordinačių, jie vyksta mūsų viduje.