Kaip nepaskęsti informacijos jūroje?

Ar įmanoma išsigelbėti iš nenutrūkstančio informacijos srauto? Kaip jaučiamės gyvendami socialinių tinklų valdomame pasaulyje? Į šiuos klausimus menininkė Inga Linevičiūtė bando atsakyti parodoje "Therefore you are an idiot".

Atkreipdama dėmesį į informacijos pertekliuje gyvenančią visuomenę, I.Linevičiūtė pristato animacijas ir piešinius, nagrinėjančius populiariosios kultūros poveikį individui. Tai jau antroji Danijoje gyvenančios menininkės paroda Kaune šiais metais.

I.Linevičiūtė įsitikinusi: žmonės vis labiau vienodėja, o dėl to kaltas įprotis kopijuoti viską, kas matoma socialinėse medijose. Pokalbis su menininke – apie spartėjantį identiteto praradimą, šiuolaikinio mito kūrimą, informacinio triukšmo spąstus ir ypatingą danų meno suvokimą.

– Baigėte Kauno dailės gimnaziją, bakalauro laipsnį įgijote Anglijoje, Vidurio Lankašyro universitete, o magistrą studijavote Londono menų universitete. Ar požiūris į menų studijas Anglijoje labai skiriasi nuo Lietuvos?

– Taip, tikrai skiriasi. Nors ir neteko paragauti aukštojo mokslo Lietuvoje, girdžiu pažįstamų pasakojimus. Anglijoje patyriau daugiau laisvės ir pasitikėjimo manimi. Dėstytojai čia nesistengia iš karto paaiškinti, ką tau daryti, bet leidžia pačiam surasti savo kelią. Magistrantūros studijos išvis buvo labai savarankiškos, dėstytojai beveik nesikišo ir aklai nesiūlė pagalbos. Kai pasiklysdavau kūrybos procese ir nežinodavau, kur toliau pasukti, prižiūrintis dėstytojas padėdavo man pačiai save nukreipti užduodamas klausimus, į kuriuos nėra atsakymo taip arba ne. Toks mokymo metodas verčia tave augti ir jaustis tikru menininku, o ne tiesiog studentu, kuris daro tai, kas paliepta. Vis dėlto iš pradžių tokia sistema man sukėlė nemenką šoką. Pačiai mokytis? Kaip? Juk reikia į kažką atsiremti, iš kažko semtis patirties. Tačiau universitete mus stengėsi įpratinti mokytis patiems. Juk taip vyksta ir gyvenime – kad augtum ir tobulėtum, turi įdėti pastangų, kitaip stovėsi vietoje.

Nuolat tikriname savo "Facebook" paskyrą, sekame virtualių draugų gyvenimus, bet nerandame nieko reikšmingo – tik tuštumą.

– Šiuo metu gyvenate Danijoje. Galbūt galėtumėte palyginti šios šalies, Anglijos ir Lietuvos meno laukus? Ar sunku jaunam menininkui šiose valstybėse surengti parodą? Kiek pastangų turi įdėti, kad būtum pastebėtas?

– Manau, kad lengviausiai jauną menininką pripažinti gali Anglijoje. Šioje šalyje tiesiog apskritai daugiau laisvės, nėra griežtų rėmų, kaip ir kokį meną turi kurti, anglus mažai kas šokiruoja. Aišku, man padeda ir tai, kad čia baigiau studijas ir buvau atrinkta į "Bloomberg New Contemporaries" parodą, kurioje buvo eksponuojami Didžiosios Britanijos meno studentų darbai.

Negaliu paaiškinti, kodėl sugalvojau išvažiuoti gyventi į Daniją – man tiesiog patinka tenykštis gyvenimo būdas. Vis dėlto meno laukas šioje šalyje panašus į Lietuvos. Tiesą pasakius, čia jis galbūt net labiau sustojęs laike, konservatyvesnis. Nėra taip jau lengva rengti parodas, cirkuliuoti bendrame menininkų rate. Esu dalyvavusi poroje konkursų, tačiau surasti kokią nors menininkų grupę, su kuria galėtum bendradarbiauti ir drauge kurti, labai sunku. Danija – maža šalis, čia yra kelios meno akademijos ir visi vieni kitus pažįsta. Tad galbūt dėl to žmogui iš kito konteksto sunku pritapti. Aišku, mano integracija vyksta, pažinčių vis atsiranda, tačiau viskas vyksta lėčiau, nei norėčiau.

Prieš kelerius metu išsikėliau sau tikslą surengti parodų Lietuvoje – juk esu lietuvė, tikra kaunietė. Ironiška, tačiau užsienyje mane pristato kaip lietuvę menininkę, mano kūryba suprantama kaip lietuvių meno pavyzdys. Tačiau, grįžusi į Lietuvą, jaučiuosi kaip užsienio menininkė, ne tokia jau lietuvė. Labai keistas jausmas. Manau, kad, rengiant parodą čia, reikia turėti omeny ir tai, kad lietuvius lengva šokiruoti, daug kas jiems gali būti neįprasta ir dėl to nepriimtina ar nesuprantama. Rengdama savo parodas Kaune taip pat girdėjau įvairių atsiliepimų. Pavyzdžiui, praeinančios pro šalį vyresnio amžiaus moterys pamačiusios mano animacijas numojo ranka – ai, čia vaikams multikus rodo. Išvydę tokį žanrą žmonės net neįsigilina, kas tai ir ką tai reiškia. Meną jie suvokia tik kaip tapybą ar skulptūrą. O animacija, jų manymu, yra skirta vaikams, nesvarbu, kad ten vaizduojamas nuogas žmogus ar atskleidžiamos aktualios visuomenės problemos.

Vis dėlto Danijoje žmonės gali būti dar uždaresni. Dalyvaudama vienoje parodoje buvau sulaukusi pasiūlymo daugiau vaizduoti pačios Danijos aplinką, piešiniuose naudoti tam tikrus skandinaviškus elementus. Danai labai aukština savo meną, tad tam tikro daniško prieskonio jie ieško visų menininkų darbuose. Kiek yra tekę svečiuotis pas ką nors namuose, pastebėdavau, kad visur pilna danų tapytojų, dizainerių ir kitų kūrėjų kūrinių. Todėl kitokie darbai kartais gali susilaukti ir šaltesnio žvilgsnio. Kad ir kaip būtų, kūrybos atžvilgiu šioje šalyje man kol kas sekasi neblogai, bet norėtųsi daugiau dalyvauti ir pačiame menininkų šurmulyje.

– Jūsų paroda "Therefore you are an idiot" atkreipia dėmesį į visuomenę, gyvenančią informacijos pertekliuje ir besivaikančią populiariąją kultūrą. Kodėl pasirinkote atskleisti būtent šį aspektą?

– Turbūt dėl to, kad pati dažnai jaučiuosi skęstanti informacijos jūroje. Paskutiniai mano darbai vis daugiau atskleidžia šią nesibaigiančio informacijos srauto problemą. Šiandien visas gyvenimas vyksta per socialinius tinklus: kasdien dalijamės naujomis nuotraukomis, nuorodomis ar video įrašais. Jaučiu, kad daug vaizdinių man yra brukama per prievartą, nors aš to visai nenoriu. Vystydama šią mintį pradėjau projektą, kuris iš pradžių buvo tik papildoma veikla ilsintis nuo magistro darbo kūrimo. Piešdama vaizdavau tai, kaip jaučiuosi visame tame pertekliuje. Atrodo, atlieki tokį paprastą veiksmą – atsidarai savo "Instagram" ar "Facebook" paskyrą, tačiau tave iškart užplūsta tūkstančiai istorijų, pamokymų ir pasiūlymų, kurie iš tikrųjų yra visiškai nereikalingi.

Buvo įdomu panagrinėti asmens identitetą šiame sraute – kas iš tavęs lieka atsikračius viso šio informacijos pertekliaus? Liečiau tapatybės klausimus – ironiška, bet šiais individualybės laikais žmonės kuo toliau, tuo labiau vienodėja. Pavyzdžiui, einant gatve galima pastebėti begalę panašiai apsirengusių žmonių. Ne dėl to, kad daugiau nėra ką pirkti, tiesiog socialiniai tinklai diktuoja savo madas.

Taip pat ir kalbant apie tam tikras laisvalaikio praleidimo vietas, kurios tuo metu yra populiarios – žmonės kopijuodami vieni kitus lankosi tose pačiose kavinėse, tada savo nuotraukas deda į socialinius tinklus, kad ir kiti tai pamatytų, ir taip sukasi užburtas ratas. Vieni nuo kitų nuolat užsikrečiame begaliniu informacijos dalijimusi, kuris pats save kopijuoja ir atgamina. Nesakau, kad pati to nedarau, elgiuosi lygiai taip pat, todėl esu visame tame cikle. Tačiau dažnai pagaunu save galvojant, ar tikrai to reikia. Juk viskas užima begalę laiko.

– Gyvendami informacijos visuomenėje galime akimirksniu sužinoti, kas šiuo metu vyksta kitame pasaulio krašte. Kita vertus, informacinio triukšmo šiandieniame pasaulyje daugėja taip sparčiai, kad tenka nuolat tikrinti gaunamą informaciją. Atsiradus internetui ir socialiniams tinklams išnyko informacijos siuntėjo ir gavėjo modelis. Todėl visi gali būti tiek informacijos siuntėjais, tiek gavėjais, taip pat ir nuomonės formuotojais. Tad kaip, jūsų nuomone, šiuolaikiniam žmogui nepaskęsti šiame informacijos ir žinių sraute?

– Labai gerai įvardijote. Taip, visa tai yra informacinis triukšmas. Viena vertus, nežinau, ką daryčiau be interneto – juk jis suteikia galimybę dirbti nuotoliniu būdu ir greitai surasti visą reikalingą informaciją. Tačiau kartu su šiais patogumais atsiranda ir trūkumų. Pastebėjau, kad daugiau laiko praleidus socialiniuose tinkluose tą dieną jaučiuosi labiau pavargusi, išsunkta ir be idėjų. Pirmieji serijos piešiniai iš tikrųjų ir atsirado tiesiog keliaujant per platformą "Instagram“ ir stebint žmonių istorijas. Animacija taip pat buvo įkvėpta regėtų vaizdinių, tam tikros neaiškumo būsenos – kažkas išlenda iš juodos bedugnės ir vėl joje dingsta. Vienoje animacijoje matome apnuogintus kūnus ant gėrybių stalo – mano manymu, tai puikiai atskleidžia socialinių tinklų esatį – mes apsupti gėrybių, bet tai nesame tikrieji mes, tai tik drabužis, kurį kasdien dėvime.

Kaip nuo viso to pabėgti? Gal ir naivus pasiūlymas, bet manau, kad vertėtų daugiau laiko praleisti užsiimant mėgstama veikla, hobiais ar tiesiog išjungus telefoną pasivaikščioti. Pati mėgstu užsiimti įvairia veikla, sportuoti, kadangi tai man padeda išlikti produktyviai. Kartais sulaukiu komentarų, kad turėčiau nepersiplėšti, daryti mažiau, tačiau man tai padeda susikoncentruoti ir būti žvalesnei. Iš tikrųjų netgi atsiranda daugiau laiko, nes, norint viską nuveikti, tenka susidėlioti dienotvarkę. Atrodo per paprasta pasakyti, kad tiesiog turėtume mažiau sėdėti prie ekrano, tačiau būtina po truputį mažinti virtualybėje praleidžiamo laiko kiekį. Nuolat tikriname savo "Facebook" paskyrą, sekame virtualių draugų gyvenimus, bet nerandame nieko reikšmingo, tik tuštumą.

– Parodoje eksponuojamus piešinius ir animaciją sukūrėte pasitelkusi piešimą ir akvarelę. Papasakokite apie kūrybinį procesą – kaip gimė pirmieji eskizai?

– Pradėjusi kurti šį projektą jį pakreipiau šiek tiek kitokia linkme nei prieš tai buvusius. Ieškojau tam tikro žaismo, naujo būdo, kaip panaudoti simbolius arba netgi pačiai juos sukurti. Mano kūryboje dažnai atsiranda įvairūs mitai ir pasakojimai, tad siekiau sugalvoti savo mitą.

Pirmiausia sukūriau smulkų eskizą sąsiuvinyje, nupiešdama tam tikras formas. Vėliau atsirado ir juodas rutulys, simbolizuojantis bedugnę ir skendimą joje – ši metafora gimė kūrybinio proceso metu. Kurdama animacijas, idėją taip pat vysčiau piešdama, iš anksto neplanavau, kokios jos bus. Piešdama pastele naudojau švieslentę, ant kurios vieną paskui kitą sukūriau piešinius. Dirbdama su akvarele švieslentės jau nenaudojau, kadangi tai šlapias dažas – reikia, kad jis išdžiūtų. Tad kūriau darbus pieštuku, o tada ant stalo išskleidžiau 10–15 piešinių ir vienu metu juos spalvinau. Kiekvienas akvarele kurtas piešinys yra skirtingas, nors jie ir priklauso tai pačiai animacijai. Pastaruoju metu man labai patinka kurti animaciją akvarele, nes darbui ji suteikia daug tekstūros, nėra nuobodi ar monotoniška, atsiranda tam tikras staigmenos elementas. Todėl nesistengiau visko daryti vienodai, norėjau, kad kiekvienas piešinys veiktų atskirai. Juk nebūtinai visi piešiniai animacijoje turi būti tolygūs, galima juos pateikti įvairiai.

– Nemažai dėmesio viešojoje erdvėje sulaukė jūsų 2014 m. sukurta animacija "Good morning, good afternoon, goodnight". Šiuose trijuose vienu metu rodomuose vaizduose užfiksuotos trys skirtingos problemos skirtingose vietose ir skirtingu laiku. Darbas atskleidžia vidinius konfliktus, nesusikalbėjimą ir savęs kontrolę. Šių šiek tiek absurdiškų istorijų šaknys glūdi mitologiniuose pasakojimuose ir senosiose pasakose. Mitologija jūsų kūryboje užima svarbią vietą?

– Jau seniai domiuosi mitais ir pasakojimais. Ypač gražios senosios lietuvių pasakos. Nors kartais jos yra žiaurios, tačiau pamokančios. Man patinka, kad būtent tam tikras pamokymas ar moralas mituose užima svarbią vietą. Vis dėlto mitas šiandien gali turėti begalę reikšmių ir vis keisti savo pavidalą. Tai nebūtinai turi būti kažkas seno, išgalvoto ar neapčiuopiamo, mitu taip pat galime vadinti tam tikrą archetipą ar atsikartojančius vaizdinius.

Darbe "Good morning, good afternoon, goodnight" vaizduojamos trys istorijos – vienoje matomą porą užfiksavau realiame gyvenime. Sėdėdama kavinėje ši pora bučiavosi, o netoliese įsitaisęs vyras pradėjo garsiai piktintis tokiu elgesiu. Jis labai susinervino, išraudo, pradėjo šaukti ir liepė porai eiti ten, kur niekas nemato. Ši situacija mane įkvėpė sukurti animaciją ir iškelti klausimus – ar toks elgesys iš tikrųjų yra blogas ir neetiškas? Ar laisvoje visuomenėje galime elgtis, kaip tinkami, o gal egzistuoja tam tikros nerašytos taisyklės? Šie klausimai skirti visiems – tiek dėl tokios situacijos susinervinusiam vyrui, tiek tai porai, tiek man pačiai. Besėdėdama toje kavinėje sukūriau eskizą, o vėliau prijungiau ir dar dvi kitas istorijas.

Kodėl tai susiejau su mitologija? Man norėjosi ieškoti moralo, tam tikrų atsikartojimų. Vis dėlto moralas mano animacijose niekada neišryškėja. Šiuo atveju jo tiesiog negali būti, kadangi nėra vieno teisingo atsakymo. Darbe vaizduojamas vyras besipiktindamas tarsi išsineria iš savo odos, jam užauga ragai ir jis pavirsta į mitologinį padarą. Kurdama šią animaciją ieškojau palyginimų, tad ir susiejau vyrą su pasakose sutinkamomis būtybėmis, keičiančiomis pavidalą. Mitologija dažnu atveju padeda palyginti tam tikrus aspektus, nes joje gausu įvairių dievybių, tikėjimų ir simbolių. Pasiremdama ja, pradėjau kurti šiuolaikinį mitą – akcentuodama kasdienes situacijas, su kuriomis susiduriame, klausiu, ką visa tai reiškia.

– Senųjų ritualų įkvėptas ir kitas jūsų darbas – animacija "Carnival", nagrinėjanti švenčių reikšmę anuomet, kai žmonės rinkdavosi pagerbti dievus, ir dabar, postmoderniais laikais. Kas įkvėpė šiam darbui?

– Tai vienas iš mano mėgstamiausių darbų. Baigusi bakalauro studijas Anglijoje nutariau metams grįžti pailsėti į Lietuvą. Neturiu labai daug giminaičių, dauguma jų gyvena svetur, tad seneliams mano grįžimas buvo tikras džiaugsmas. Jie man keldavo tokias ištaigingas vakarienes – šventes su keturiais patiekalais ir ilgais pašnekesiais prie stalo. Man būdavo be galo įdomu, kad vyresnių žmonių laiko praleidimo suvokimas dažnu atveju apsiriboja sėdėjimu prie stalo ir maisto valgymu šnekant apie gimines bei pažįstamus. Klausydavausi istorijų apie žmones, kurių aš nepažįstu, ir galvodavau, kad ši situacija yra gana juokinga. Sėdint prie stalo seneliai dažnai užsimindavo ir apie kelionę į kaimą skersti kiaulės. Aš tai susiejau su tam tikru dievų garbinimu ir aukojimu jiems. Įkvėpta šių vakarienių sukūriau animaciją, kurioje perteikiau tai, ką girdėdavau iš kalbų apie senelių pažįstamus. Darbe taip pat vaizduojamas stalas, už kurio sėdi aštuoni žmonės, atliekantys tam tikrus veiksmus ir gyvenantys savame pasaulyje. Kampe įsitaisiusi pora nuolat bučiuojasi, šalia sėdintis vyras nuolat kilnoja stikliuką – visa tai tarsi tam tikras niekada nesibaigiantis ritualas, užburtas pasakojimas. Animacijos pabaigoje iš po stalo išlenda kiaulė, kurią vienas vyras patupdo priešais save ir pradeda pjauti. Ta kiaulė yra tam tikras simbolis ir referencija į vakarienes, kuriose dalyvaudavau aš. Kiekvienas gali nuspręsti, kokią reikšmę ji iš tikrųjų turi.

Kas: I.Linevičiūtės paroda "Therefore you are an idiot".

Kur: Kauno miesto muziejaus Pilies skyriuje.

Kada: Veikia iki rugsėjo 14 d.



NAUJAUSI KOMENTARAI

atsakymas trumpas

atsakymas trumpas portretas
ikvepk giliai ir isjunk televizoriu, trink nx feisbuka ir panasu marazma.

Kaip nepaskęsti?

Kaip nepaskęsti? portretas
Kaip? Kaip? Nebristi...

...

... portretas
Tai kad - tokia ir esi, KODĖL Lietuvių kalbą niekini?
VISI KOMENTARAI 3
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių