Galerijoje POST atidaryta antroji tarptautinė šiuolaikinės skulptūros paroda "Caution! Mind the Object #2", kurioje vienuolika menininkų iš Lietuvos ir Vengrijos eksponuoja savo kūrinius. Pagrindinė parodos tema – objektas, kuris traktuojamas kaip kliūtis.

Praeities leitmotyvas

Galerijos erdvėje eksponuojamus skulptūros kūrinius galima liesti, net užuosti. Kai kuriuos – apeiti, bandyti pasiekti. Kliūtis yra suvokiama ne tik kaip meninio objekto sukeliamas fizinis diskomfortas, bet ir kaip mentalinis kliuvinys, žiūrovą skatinantis pergalvoti skirtingų autorių kūriniuose plėtojamas koncepcijas.

Menininko Zsolto Asztalos, atstovavusio Vengrijai 2013 m. vykusioje Venecijos bienalėje, kūrinys "My Story, my Version" "analizuoja istoriją kaip dabarties ir asmeninės individo patirties konstruktą". Trys horizontaliai supjaustytos knygos simbolizuoja asmens suvokiamą istoriją ir skirtingą jos interpretacijų lauką, pagrįstą asmenine patirtimi.

Praeitis yra pagrindinis Povilo Ramanausko darbo "Buitis" motyvas. Instaliacijoje, kurioje kompozicija kuriama iš senų, sovietinius laikus menančių durų ir grindų atplaišų, menininkas žiūrovą nukelia į praeitį, kad iš buvusio laiko perspektyvos jis pažvelgtų į ateitį, kurioje istorinis palikimas yra naikinamas, kad atsirastų vietos naujiems, masinius skonio kriterijus atitinkantiems daiktams.

Sukurti šį kūrinį mintis P.Ramanauskui kilo dirbant bendrovėje Kauno buities namai įrengtose dirbtuvėse, kurių interjeras primena slogius sovietinius laikus. Praeitis yra ištrinama, išmetama, sunaikinama, nes greitoje dabarties kaitoje jai nebelieka vietos.

Ši instaliacija sykiu analizuoja menininko ir buities santykį. Per daiktus, rastus kūrybinėse dirbtuvėse, P.Ramanauskas atskleidžia, kad menas ir buitis yra du neatskiriami veiksniai, darantys įtaką vienas kitam, inspiruojantys vienas kitą.

Marijos Šnipaitės darbe "Kambaryje virš durų" svarbus autorės daiktais, jų kompozicijomis, spalvinėmis dėmėmis kuriamas naratyvas, persmelktas melancholijos, lėtai judančio laiko tėkmės ir iš žiūrovo reikalaujantis įdėmaus žvilgsnio, pabuvimo su kūriniu. Darbe sklendžia prisiminimai, sietini su skulptūrinei kompozicijai panaudotais daiktais, jų spalvinėmis variacijomis, medžiagiškumu. Kūrinys primena marinistinį peizažą, kuriame paskendęs žvilgsnis klaidžioja po praeitį, dabartį, bandydamas įžvelgti ateitį.

Praeitis smelkiasi ir iš Eglės Rakauskaitės kūrinio "Virginijai". Mažos mergaitės suknelė, sunerta iš geltonų jazmino žiedlapių, – 1994 m. kurtas darbas, nepakitęs išsilaikė 21 metus. Kvepiantis, trapus, nuo kiekvieno judesio galerijos erdvėje suvirpantis kūrinys – E.Rakauskaitės meninis debiutas. Darbe susipina kantrus, monotoniškas kūrybinis procesas ir praeities efemeriškumas.

Evaldo Janso darbas "Puokštė mylimajai" nukelia į 1984-uosius, kai miestuose siautėjo gaujos, o pagrindiniu ginklu kovose tarp skirtingų gaujų atstovų tapdavo nudaužtas butelis. Iš raudonai dažytų butelių duženų suformuota širdis – skaudamos praeities simbolis, kalbantis ne apie gaujų konfliktus, o apie pralaimėtą kovą dėl meilės.

Danas Aleksa kūrinyje "Skraidantys akmenys" žiūrovus "atakuoja" akmenimis. Akmuo – žmonijos istorijos dalyvis, neretai naudojamas ir šiais laikais, siekiant apsiginti. Medinis stalas stikliniu paviršiumi, po kuriuo eksponuojami akmenys, trumpi jų prierašai ir istorijos, kur, kada ir kaip jie buvo panaudoti, simbolizuoja praeities ir dabarties sankirtą. Amžiuje, kuriame deklaruojamos tokios vertybės kaip tolerancija, pagarba, bendrystė, smurtas taip pat prisitaiko prie aplinkybių, tačiau dėl to netampa mažiau žiaurus ar nepastebimas, kadangi ginklai naudojami vis dar tokie pat, kaip ir senais, tamsiais laikais.

Dabarties kliuviniai

Žiūrovo judėjimą erdvėje varžo Rafalo Piesliako darbas "Barikada". Iš medžio ir šviestuvų sukonstruotas objektas leidžiasi apžiūrimas tik iš frontalios perspektyvos. Įvairių darbo įrankių (pjūkliukas, plastikiniai tvirtinimo elementai) panaudojimas kuriant kompoziciją įspėja žiūrovą būti atsargų, apdairų ir neiti ten, kur draudžia kūrinio autorius.

Gedimino Mažinto kūrinys "Ramentas kampui" – instaliatyvus objektas, kuriuo autorius atskleidžia judesio suvaržymo idėją. Ramentas – įrankis, palengvinantis judėjimą, o betonas – monumentali medžiaga, sustingdanti judesio laisvę. Menininko kūrinyje judesys ne tik suvaržytas, bet ir įspraustas į kampą. Galbūt tai – laisvės, kuri kiekvienam yra prigimtinė teisė, simbolis, tačiau neretai suvaržoma pačiomis netikėčiausiomis priemonėmis.