Quantcast

Kada menas tampa menu?

  • Teksto dydis:

Galerijoje "Meno parkas" eksponuojama sunkiasvorė trijų skirtingų autorių paroda "Bendra zona I", jungiama prancūzų filosofų Gilles Deleuze'o bei Felixo Guattari meno teorijos, o ypač – jų vartotos tapsmo sąvokos.

Kūrybos pamatas

Anot šių filosofų, susiliesdamas su įvairiomis gyvenimo proceso plotmėmis, menininkas pasirenka temas, objektus, ritmus, spalvas ir formas, kurios kuria atgarsį jo viduje ir verčia jį tam tikra prasme tapti tomis temomis.

G.Deleuze‘o kompozicijos plokštuma arba plotmė, kertanti pačias įvairiausias gyvenamojo pasaulio (gamtos ir žmogaus) sferas, sujungia į vieną naują junginį heterogeniškus, visiškai skirtingus, kartais net nederančius dalykus. Tai akimirkos, dienos ar metų laiko nuotaika, tai prabėgantis objektas, paliekantis savo ritmų pėdsakus sąmonėje ir paveiksle, tai ir akimirkos spalvų dermė, išreiškianti būtent šią kokybę, šią objekto-ritmo-spalvos-medžiagos-laiko jungtį. Ši kompozicinė jungčių dermė ir yra tapsmo nešėjas, o menininkas tik užfiksuoja tai sąmonėje, jutimuose bei įkūnija ją per medžiagą materialiu pavidalu.

G.Deleuze'as išryškina menininko kontempliacijos svarbą, teigdamas, kad mes nesame pasaulyje, bet tampame drauge su pasauliu jį kontempliuodami. Tačiau meno kūrimas ir kontempliavimas nėra vien pasyvus, atsiribojęs reflektavimas. Jis įtraukia ne tik mąstymą bei jausmą, bet įsiskverbia ir iki nervinio, jutimų lygmens, ir reikalauja vidinio vyksmo – intensyvaus dalyvavimo kuriamoje visatoje, "tapsmo kitu, išliekant tuo pačiu". Tik taip įmanoma kūryba. Paule'o Cezanne'o žodžiais tariant, "neišsaugosime nė minutės, praeinančios pasaulyje, jei netapsime ta minute".

Trys menininkės – S.Dackevičiūtė, R.Staškevičiūtė bei A.Juškevičiūtė ir kviečia savo parodoje "Bendra zona I" per skirtingas menines išraiškos priemones atrasti tuos tapsmo taškus, kurių analogiškas afekto vyksmas turėtų apimti ir žiūrovą, stebintį ir įsigilinantį į meno kūrinį.

Įtampa ir ritmai

S.Dackevičiūtės eksponuojamose dviejose instaliacijose poveikis kuriamas visų pirma per referencijų tinklą, per nevienaprasmes vaizdinių nuorodas, kurių pagrindinė idėja – gamtos ir kultūros sandūra bei įtampa. Jai pajungiama ir medžiaga, ir forma.

Vakarų tradicijoje įprastai hierarchijai ir žmogaus kaip kūrinijos viršūnės išaukštinimui G.Deleuze'as ir F.Guattari supriešina giluminės vieningos Gamtos tėkmės ir kaitos sampratą, kurioje žmogus nėra valdovas, o jo sukurtos hierarchinės struktūros gali tapti įkalinimo celėmis, naikinančiomis įvairovę. Tačiau per tapsmą kitu, atrasdamas kelius tarp dominuojančių grupių ir struktūrų, žmogus turi galimybę atrasti ir naujų aspektų, perspektyvų ir niuansų savo būčiai.

Gamtos ir kultūros sandūrą S.Dackevičiūtės instaliacijose išreiškia medžiagų kontrastai: metalas su kailiu, plastikas su augalijos ir gyvūnijos pasaulio natūraliomis struktūromis. Įtampą palaiko ir kontrastingi ritmai: aštrios tarsi pjūklo ašmenys metalo briaunos, plaukiančios poliesterio formos, stačiakampiai kompiuterinių kodų ritmai ar sustabdyta judesio plastika. Formos ir ritmai įvairiai sąveikauja su vaizdinių referencijomis: sustiprina jas arba kontrastuoja, sukurdami papildomų, net prieštaringų reikšminių klodų.

Kitą tos pačios autorės darbų grupę sudaro suabstraktintų formų, geometrizuoto ritmo kūriniai. Plokštumos ir grotelių struktūros skaido, profiliuoja erdvę, kurdamos vidaus-išorės, uždarumo-atvirumo iliuziją, kuri yra pagrindinė šios grupės darbų idėja. Šie kūriniai nekuria siužeto iš skirtingų vaizdinių ir nuorodų sandūros, bet apsiriboja Figūros bei Galvos aliuzijomis ir yra sutelkti į išgrynintą struktūrą bei ritmą. Galvos neturi individualizuoto veido ar socialinės kaukės, jos tampa neidentifikuojamu individu, kurio esminė charakteristika yra kontrastas tarp atvirumo aplinkai ir tamsios šešėlio gelmės – nepažinumo.

Žmogus ir visa kita

R.Staškevičiūtės tapomų motyvų pagrindinė idėja – jutimas kaip tapsmas kitu. Ekspresyviai nutapyti augmenijos ir gyvūnų ciklai persmelkti žmogiško tapsmo. Jie kviečia įsižiūrėti į potėpių mikroritmus, į kontrastingas spalvų dermes. G.Deleuze'as tokį tapsmą įžvelgė Van Gogho "Saulėgrąžoje" ar P.Cezanne'o peizažuose: "Žmogaus nėra, tačiau jis visas įsiliejęs į peizažą."  Taip ir R.Staškevičiūtės gamtos ciklo drobėse – pavaizduoto žmogaus nėra, tačiau jis tampa "jutimų junginio dalimi". Žmogiškas ir nežmogiškas tapsmas kontempliuojamas tapant augalą, medį, gėlę, gyvūną. Tokie jutimų perėjimai į nežmogiškas sferas žymi sąsajas su kosmogeninėmis jėgomis. Tai meno kūriniuose atspindi bendrą vitalinį visos gamtos pamatą.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Aš pac

Aš pac portretas
Menas, jolki palki... Dabar kiekvienas, kuris ant sniego sugeba Lenino profilį išmyžt- jau save laiko menininku.

ir

ir portretas
nugirdo bobutės , kad dailės kombinate stalių ir elektrikų paieška ..........Cezanne'o cituojant
VISI KOMENTARAI 2

Galerijos

Daugiau straipsnių