Quantcast

Kada dailininkai meluoja ir sako teisybę?

"Nereikia tapyti netiesos" – skelbia anonimo ranka išvedžiotas užrašas Kauno senamiestyje. Šis teiginys tarsi kokio tapybos dievo įsakymas privertė pasidomėti, ką apie tiesą ir melą tapyboje, kitose vaizduojamojo meno srityse mano šio lauko veikėjai: dailininkai, menotyrininkai, filosofai.

Vytauto Didžiojo universiteto profesorė menotyrininkė Rasa Andriušytė-Žukienė pabrėžė, kad tiesos ir melo kategorijas taikyti kalbant apie meną, ypač šiuolaikinį, yra labai sudėtinga.

– Ar apskritai įmanoma atskirti, kas yra tiesa ir melas tapyboje, vaizduojamajame mene?

– Kai kalbame apie meną – galima taikyti tiesos kategoriją, nes tai – filosofinė kategorija, o filosofija gali apimti ir požiūrį į meną. Tačiau mes, menotyrininkai, tokiomis kategorijomis nekalbame, galbūt jomis labiau kalba patys menininkai. Ir tiesos klausimas mene labiau susijęs su kūrybine tiesa. Jei kalbame apie melą ir tiesą, tai kas tada yra menininkas – meluojantis asmuo? O iš tiesų juk taip nėra.

Menininkas kuria meną, dalijasi su kitais savo patirtimi, savo pastebėjimais, kurie dažnai yra gilesni, filosofiškesni nei kitų visuomenės narių. Menininkas kuria naują patirtį, susijusią su savo patirtimi, ir kuria ją taip, kad suprastų didesnis kiekis žmonių. Tik tiek, kad įvairiais meno raidos etapais tas melo klausimas išryškėdavo – kai ideologijos labiau spausdavo visuomenę ir menininkus. Tada atsiranda primestų tiesų klausimas. Ir tada, kaip, tarkim, sovietmečiu, jei dėl tam tikrų priežasčių menininkas sutinka sukurti skulptūrą pagal primestą scenarijų, jis eina į tam tikrus kompromisus. Tada menininkui iškyla tiesos ir melo dilema – bet čia jau kalbant etine plotme, kiek menininkui gali būti svarbu tiesa ir melas. Nes menas nesiekia atkartoti tikrovės – menininkas ją vaizduoja individualiai, pateikdamas per savo prizmę.

Meno kūrinys visada yra atrinktų bruožų, detalių kompozicija. Ir jeigu menininkas kelia tiesos ir melo klausimą, jis tą klausimą bando spręsti visiškai netiesiogiai, o greičiau akcentuodamas tokius dalykus, kurie yra svarbūs jam kaip kūrėjui. Nutapyti tiesą reiškia nebūtinai nutapyti gyvenimo citatą. Labai dažnai ta tiesa yra apibendrintas, iš gilių apmąstymų gimęs dalykas, kuriame galima pamatyti tiesos, tikrovės jausmą, o ne pačią tikrovės citatą, gyvenimiškos tiesos atspindį.

– Ir vis dėlto kažkam, matyt, iš jaunųjų menininkų tiesa tapyboje labai rūpi, jei viešoje vietoje užrašė tokią frazę...

– Aš tą užrašą Senamiestyje taip pat pastebėjau, ir jis mane linksmai nuteikė – pagalvojau: kažkoks jaunas žmogus išreiškė savo bekompromisę poziciją. Ta frazė gali būti skirtingų kartų konflikto ar mokinio ir mokytojo ir konflikto išraiška. Tai yra požiūrio į tiesą, gyvenimą klausimas. Be to, vienos tiesos nėra: vienokia yra 18-mečio, kitokia – vyresnio žmogaus tiesa.

– Tradiciškai įprasta mene ieškoti grožio. Kaip tiesa ir melas mene sutaria su grožiu?

– Tiesos ir grožio santykis mene yra labai komplikuotas. Sakykim, žmogus apžiūri paveikslą, kuriame nutapytos gėlės, ir sako: man čia visai negražu, tikros gėlės – daug gražesnės. Bet juk šiais laikais sukuriamas menas visiškai neprivalo būti grožio perteikėjas. Ir menininkas tose gėlėse gali įžiūrėti visai ne grožį, o tragiką – specialiai pabrėžti vystančius lapus, žiedus. Ir tai taip pat bus tiesa. Galbūt vytimo procesas dailininkui įdomesnis tapybiškai. Kaip Arūnas Vaitkūnas tapydavo senus lapus rudenį, arba Algimantas Jonas Kuras – senus daiktus gamtoje: senus žemės ūkio padargus, suaugusius su žolėmis. Bet greičiau ir vienas, ir kitas dailininkas tai tapė ne dėl tų lapelių ar rakandų, o dėl to, kad, pasitelkdamas tą motyvą ir gerokai nuo jo nutoldamas, gali perteikti tam tikrą jausmą, emociją, kurią pagaus ir žiūrovas, supras – štai dar viena gyvenimo pusė.

Čia ir yra meno gelmė ir įdomumo paslaptis: menas nėra plokščias ir vienpusis.

– Ir tiesa mene negali būti plokščia, vienpusė?

– Jei kūriniai vaizduoja tik tokią tiesą, jų gyvenimas – trumpas, kitai epochai jie tampa visiškai neįdomūs, nes jie nieko negali pasakyti apie žmogų. Jie tampa negyvi. Imant platesniu mastu, jie gali kai ką pasakyti apie tą laikotarpį.

Su studentais analizuojame ir stalininio laikotarpio kūrinius – dažnai tai būna darbo didvyrių portretai. Ir jie visi vienodi: vienodo kolorito, vienodai pasitempę. Tie portretuojami žmonės, atrodo, neturi jokio savitumo, jokių psichologinių bruožų. Bet pats faktas, kad jų daug vienodų sukurta ir kad tai yra to paties laikotarpio kūriniai, net ir sovietmečio neišgyvenusiam jaunimui padeda suprasti, kad čia kažkas ne taip, kad žmonės niveliuoti, charakterių nėra. O žmonės su savo charakteriais, gyvenimais, siekiais juk gyveno ir sovietmečiu – negali būti, kad jie visi buvo vienodi kaip armijoje.

Šia prasme menininkai tapė netiesą: jie netapė darbo didvyrės kaip mamos, žmonos – nutapė ją tik kaip sugebančią dirbti. Tai, žinoma, gerbtina, bet vienpusiška. Dėl to tokių etapų kūriniai teoretikams gali pasakyti daug apie tą laikotarpį, bet apie žmogų jie nepasako nieko, nebent tik tai, kad žmogus buvo skriaudžiamas.

Sovietinė ideologija reikalavo atkartoti pozityviąją gyvenimo pusę – kokia ji tada buvo suprantama kaip pozityvi. Ją atkartojant menininkams dažnai kildavo minčių, kad tiesa yra kitokia, bet dažnai buvo pasiduodama ideologijai.

– Kaip sekasi su studentais, kurie negyveno sovietmečiu, diskutuoti apie sovietmečio meną?

– Universitetinis jaunimas – sąmoningas, be to, meno istorijos paskaitų nepradedame nuo sovietmečio. O kai toks menas pateikiamas kitų istorinių epochų kontekste, viskas nušvinta kitomis spalvomis. Kai su studentais kalbame apie tą meną, kurio užsakovas buvo valstybė, apie tai, kaip menininkams buvo liepiama kurti, kaip meno taryba tikrindavo dailininkų dirbtuves, studentai suklūsta ir klausia, kaipgi taip galėjo būti? Jie tą epochą supranta kaip menininkų niveliacijos etapą, laisvės nebuvimą.

Be to, vienas sovietmečio laikotarpis kitam nelygus. Sunkiausia jaunimui suprasti stalinizmo laikotarpio kūrinius. Studijuojame ir Kauno meno mokyklos istoriją, o ji 1940 m. tampa dailės institutu, paskui užeina vokiečiai, sovietai – reikalavimai staigiai keičiasi, kartais keliami absurdiški reikalavimai studijų programoms. Jiems sunkiai suvokiama, kaip galėjo vykti tokie staigūs lūžiai ir kaip menininkai galėjo taip besąlygiškai paklusti.

O vėliau atsirado skirtingos tendencijos: buvo oficiozinis menas ir jį kūrę menininkai, ir buvo menininkai, užėmę kitą poziciją. Išėję tapyti į lauką, jie tapė ne kolūkietę, kas buvo rekomenduojama, o destrukciją gamtoje, kurią palieka žemės ūkio padargai, ir per tai pasakė visai ką kita apie tą pačią epochą. To laikotarpio kūriniuose būta nemažai gudravimo, kalbėjimo Ezopo kalba, – tai su studentais ir bandome aptarti.

– Koks santykis su tiesa, tikrove dominavo ankstesnių epochų mene?

– Jei imsim senąsias – Baroko, Klasicizmo – epochas, buvo tapoma daug figūrų. Ir vis dėlto dailininkai niekada netapė tik figūros – jie visada ją keitė atsižvelgiant į tų laikų kanonus. Žmogaus kūnas – netobulas, ir Klasicizme dailininkai keitė žmogaus figūrą sekdami kūno formas Antikos kūriniuose, o ne taip, kaip atrodė pozuotojas. Jį imdavo daugiau dėl judesio. Skirtingose epochose dailininkai vis kažką keitė: sustambindavo formas, paryškindavo spalvą. Arba laikėsi tam tikro moters grožio kanono, kuris labai skyrėsi, pavyzdžiui, Baroke ir art deco (Baroko epochoje formos suapvalinamos, art deco žmogaus figūra vaizduojama ištęsta į ilgį – aut. past.).

Meno istorijoje buvo etapų, kai tam tikros tapybos srovės stengėsi, pabrėžiant tam tikrus žmogaus bruožus portretuose, demaskuoti tam tikrus charakterio bruožus. Pavyzdžiui, rusų peredvižnikų tapyti portretai, arba tarkim, Diego Velázquezo Popiežiaus Inocento X portretas. Juose yra tam tikrų detalių, kurios sugebančiam jas perskaityti gali atskleisti tam tikrų nesimpatiškų bruožų apie portretuotą asmenybę: žmogus gali būti panašus į plėšrų paukštį, jo rankos priminti išskleistus nagus. Tokiomis detalėmis dailininkas paryškina žmogaus charakterį, paryškina tiesą, bet vėlgi – tiesa yra tokia, kokią būtent tas menininkas pamatė.

Šiuolaikinis lietuvių tapytojas Šarūnas Sauka taip pat tapo daug figūrų. Daugelis sako, kad iš arti į jo drobes žiūrėt labai nemalonu, nes matyti daug figūrų su visokiomis žymėmis, randais, spuogais – tai yra arti natūralizmo. Ir tai yra tiesa – toks žmogaus kūnas būna, bet mene tai sukelia atmetimo reakciją, kaip ir perdėtas išdailinimas.

Taigi menininkai visose epochose turėjo taisykles ir kanonus. Ir tai buvo daroma ne dėl figūros. Kaip ir Š.Saukos atveju, šie dalykai reiškia tam tikrą menininko tiesą, poziciją. Š.Saukos paveiksluose žmogus yra keistas, mistiškas, galbūt – žemas sutvėrimas – ir menininkas renkasi bjaurumą kaip išraiškos priemonę.

Taigi menininkai niekada nevaizduoja natūralistiškai. Kiekvienas menininkas vaizduoja savo tiesą ir ieško, kaip ją paryškintai išreikšti. Jei tik tai nėra primesta. O primetimas gali būti ne tik ideologinis...

– Ką menininkui primeta komerciniai užsakymai, pataikavimas publikos skoniui?

– Jei imiesi užsakymo – nepalieki daug vietos savo kūrybinei laisvei, ypač jei tapai portretą. Šiame žanre užsakovas visada mieliau priims pagražinimą nei atviresnę tiesą, kuri gali būti labai nepriimtina. Todėl menininkas komerciniame pasaulyje patenka į tam tikras pinkles. Ir tuomet iškyla klausimas: ką aš darau, ar aš tikrai atlieku menininko priedermę sintezuoti aplinkos įspūdžius ir pateikti apibendrintą tiesą, suvokiamą platesniam ratui? Juk būtent menininkas turėtų būti nemeluojantis asmuo.

– Taigi, paklusdamas komercinio meno kanonams, menininkas meluoja sau ir publikai?

– Jei, kaip jūs sakote, paklūsta – išduoda savo gyvenimiškus principus – gal kažkiek melo jo kūryboje yra, bet aš nenorėčiau šios kategorijos taikyti menininkams.

– Grįžkime prie frazės, išprovokavusios šią temą. Ją perskaičiusi pagalvojau būtent apie komercinį meną, pataikavimą publikos skoniui – galbūt to pataikavimo atsiranda daugiau, jei žmogus jautė poreikį tai išrėkti užrašu?

– Aš nesakyčiau, kad pataikavimo publikos skoniui daugėja. Vyksta labai ryškus diferenciacijos procesas: kai kas siekia tiesioginio pragyvenimo iš dailės – o čia juk irgi nieko bloga: menininkas, gavęs tos profesijos diplomą, turi teisę iš to pragyventi. Šie menininkai tampa komerciniais menininkais ir jų erdvė yra daugiau internetas. Virtualioje erdvėje, visose tose parduotuvėse, kurios kartais pasivadina galerijomis, labai daug pavardžių, kurių – bent jau devynių dešimtųjų iš jų – parodų salėse nerasi. Yra dalis mano kartos menininkų ir 40-mečių, kurie kategoriškai nepasiduoda komercijai ir tapo iš savo vidinio poreikio, kuria, kaip mes įsivaizduojame, kad taip ir turėtų kurti tikras menininkas – neturėdami daug vilčių parduoti savo kūrinių. Galima sakyti, jie tapo į lentyną. Ši pozicija – principinė, gerbtina, bet tiems žmonėms yra labai sunku. Nėra didelės meno rinkos, nėra netgi ne didelio, o normalaus susidomėjimo meno kūriniais ir menininkais, ir jie sunkiai gali pragyventi iš savo kūrybos, nors galbūt jie – nepaprastai gabūs ir įdomūs menininkai.

Taigi vyksta diferenciacija. Kas akivaizdu ir kaunietiškose Geriausio metų kūrinio parodose, kurių laureatai skelbiami vasario 16-ąją. Jau seniai pastebėjome, kad menininkai grynuoliai nebeneša savo kūrinių į šią parodą. Nes ją užvaldo itin aktyvūs vidutiniai menininkai, kuriems ši paroda – vienintelė proga pasirodyti M.K.Čiurlionio muziejaus salėse. Nes aukštesnio lygio menas yra kuruojamas, tai yra parodas rengia, autorius ir kūrinius joms atrenka menotyrininkai.

– "Visi vaizdai meluoja", – sako tapytojas Žygimantas Augustinas.

– Ž.Augustinas yra teisus, kadangi dailininkas kelia realybę į plokštumą, ir jau vien tame yra sąlygiškumas: tikrovė nėra dvimatė, ji turi kur kas daugiau matmenų. Antra, ką jau minėjau: nė vienos epochos dailininkai netapė tiksliai natūralistiškai. Taip, kad tas vizualumas, koks jis yra tikrovėje, jokiu būdu negali persikelti į tapybos stačiakampį. Apie tai, kad menininkas tikrovę perteikia per savo prizmę, jau kalbėjome.

Kitas dalykas, kad šiuolaikiniame mene yra daug žaidimo su tikrove, su žiūrovu. Čia vėl iškyla klausimas, kas yra tiesa, jei ji apsimeta esanti netiesa? Žaidimo formų yra visokių. Šiuolaikinis menas gal 40 metų krauna žiūrovui labai dideles užduotis: žiūrovas pats turi išsilukštenti jam menininko siunčiamą žinią. Iš vienos pusės, tai yra didelis pasitikėjimas žiūrovu, bet, antra vertus, jei žiūrovas mažiau išsilavinęs, nelabai išmano meno istoriją, jis beveik negali išsilukštenti tos žinutės.

Tačiau žiūrovai ėmė pavargti nuo tokio šiuolaikinio meno užkoduotumo. Dėl to tapyboje vėl atsiranda daugiau figuratyvumo, siužeto, ir tai žmonėms tampa vėl labai įdomu. Tai matyti ir Kauno tapyboje. Menininkams tai tampa nauju iššūkiu, nes figūros vaizdavimas studijų programose buvo truputį nustumtas į antrą planą, o dabar jis vėl tampa reikalingas.


Komentarai

Ausma Bankauskaitė
Jaunosios kartos tapytoja

Tiesa ir melas tapyboje? Sudėtinga tema. Komerciniai kūriniai – galima sakyt, kad tai yra melas, bet iš kitos pusės, negali žinoti: gal tas žmogus iš tiesų taip jaučia, dėl to taip ir tapo?
Jei tapai ekspresionistiškai – tapai tai, ką jauti, o ne konkretų natiurmortą, figuratyvą – labai sunku pasakyti, ar čia melas, ar – tiesa. Tavo išgyvenimai yra tavo tiesa arba tavo melas. Jei aš tapau tai, ką sapnavau, – kas gali pasakyti, ar tai – sumeluota, ar ne?
Meluojama tada, kai mokytojas mokiniui liepia tapyti taip, kaip jam nepriimtina? Abejoju. Aš to nepatyriau. Mano karta mokėmės pas A.Vaitkūną, o jis mūsų nemokė meluoti. Bet aš VDA KDF studijavau prieš 10 metų ir tai buvo kitaip, nei yra dabar. O mokyklos laikais – mokiausi dailės gimnazijoje – visko buvo. Buvo, kad primesdavo savo valią, taisydavo – tapiau ne taip, kaip pati norėjau.

Robertas Antinis
Skulptorius, Nacionalinės premijos laureatas

Kas yra tiesa, o kas – melas mene? Tai yra amžinas klausimas, kūrėjo problema. Kartais menininkas kuria netiesą, kuri tampa tiesa, o kartais – ypatingą tiesą, virstančią netiesa. Turiu omenyje ne tik socialistinį realizmą ar politizuotą meną. Jaunoji menininkų karta ypatingai domisi socialinėmis problemomis, joms skiria savo kūrinius. Bet ir tose socialinėse problemose, jas pateikiant gali būti tiesos ir netiesos. Mums, vyresnės kartos menininkams, socialinių problemų vaizdavimas mene skamba atgrasiai, nes mes savo kailiu patyrėme reikalavimus kurti socrealizmo stiliumi, – esą, kelti socialines problemas, nors visi žinojo, kad tos problemos buvo paviršutiniškos, melagingos.

Kartais tiesa ir melas mene taip susimaišo, kad neatskirsi, kas yra kas. Ir tai tampa įdomiu, vertingu meno kūriniu. Postmoderniajame mene kartais tiesa specialiai sukeičiama vietomis su melu. Apstu simuliakrų (simuliakras – simuliuotas, netikras, suvaidintas veiksmas ar veiklos rezultatas – red. past.) ir kartais jie paveikesni už autentiškus kūrinius. Anksčiau aš labai gindavau autentiškumą, grynumą, bet kartą, prieš kelis dešimtmečius, atsitiko keistas dalykas: simuliakras pasirodė įtaigesnis už autentišką kūrinį. Su bičiuliu fotografu vartėme fotografijų albumą su Vietnamo karo vaizdais. Ir tarp visų karo griuvėsių, nukentėjusiųjų nuotraukų išvydau didelę mažo vaiko galvą kerinčiomis akimis. Ta fotografija mane tiesiog užbūrė. Bičiulis sako: pažiūrėk įdėmiau, tai juk ne vaiko, o lėlės nuotrauka. Ir iš tiesų! Lėlė man buvo paveikesnė nei vaizduojama tikrovė. Simuliakras paveikė labiau. Nuo to laiko taip aršiai nebeginu autentikos.

Rimantas Viedrynaitis
Filosofas, Vytauto Didžiojo universiteto lektorius

Kai kalbame apie simuliakrus, kalbame ne tik apie sumeluotą tikrovę. Situacija kur kas sudėtingesnė, nes simuliakro atveju nebelieka to, kuris meluoja. Tai nėra paprastas melas ar mimezis – pamėgdžiojimas ir su tuo susijęs netikrumas, aprašyti Platono. Simuliakras – nieko bendra su tikrove neturintis dalykas. Simuliakras yra vienintelė tikrovė, teigianti pati save. Simuliakras pasižymi hipertikroviškumu, jis – tikresnis už tikrą (kaip ir R.Antinio minėtoje situacijoje su lėlės veidu, kuris atrodė tarsi tikras, paveikesnis už tikrą).

Vaizdiniai, kuriuos mes esame susikūrę iš kino, žiniasklaidos priemonių apie tam tikrus visuomenėje žinomus žmones, neturi nieko bendra su tais realiais žmonėmis, kuriems jie lyg ir atstovauja. Bet tas vaizdas, tas personažas, jei kalbame apie aktorių, jis pasidaro tikresnis už patį žmogų, o tikrasis žmogus išnyksta.

Tikrasis menas bando reprezentuoti giliąją tikrovę. Ir tas reprezentavimo ir tikroviškumo momentas meną daro išskirtine veikla. Bet ta riba ima trintis, nykti, kaip apie ją kalba Walteris Benjaminas, kai prasideda masinis meno kūrinių reprodukavimas. Kaip atskirti, kas yra originalas kine, kai galima pasidaryti tūkstantį to paties filmo įrašų kompaktinėse plokštelėse? Kuri viena iš jų bus originalas? Nebelieka prasmės kelti tokį klausimą.

Tačiau savo esme meno kūrinys, bandydamas reprezentuoti tikrovę, kažką iš jos išgrynindamas, nėra simuliakrinės veiklos atstovas. Juk Mona Liza yra viena, o visos kopijos iš originalo atima specifiškumą – tas kūrinys tampa lyg ir nebe vienintelis. Bet, iš kitos pusės, auros nenukopijuosi. Kuo dar kopija skiriasi nuo originalo? Vertė nieko nekeičia. Keičiasi kažkas, kas meno kūrinyje turėtų būti. Kai žmogus patiria tam tikrą estetinę patirtį, klausydamas ar žiūrėdamas meno kūrinį – apčiuopiamas nykstantis giliosios tikrovės reprezentavimo matmuo.

O populiarusis menas, populiarioji kultūra iš esmės yra persunkti simuliakriškumo, hipertikroviškumo, kai uzurpuojama tikrovės vieta. Simuliakrai pakeičia tikruosius daiktus savimi pačiais. Ir nebelieka prasmės klausti apie originalus, nes jų tiesiog nėra.

Kalbant apie melo ir tiesos santykį mene – meno kūrinio tiesa yra jo originalumas, tikrumas. Tiesa filosofijoje apibrėžiama įvairiai, bet meno kūrinio arba estetikos atveju kūrinys atstovauja tiesai, nemeluoja tik tuo atveju, jei jis yra paveikus. Jei meno kūrinys yra paveikus – tiesa per jį pasirodo. Meno kūrinys estetinėje patirtyje dalyvauja arba ne. Jei mes pro kažkokį kūrinį praeiname jo nė nepastebėdami – jis greičiausiai ir nėra meno kūrinys. Istorijoje yra buvę ir menas menui idėjų, bet vis dėlto menas neįmanomas be recipiento – be to, kuris tą meną patiria.



NAUJAUSI KOMENTARAI

profas

profas portretas
vienas uzrasas o kokia diskusija filosofija profesores net juoka kelia tie menotirininkai daznai nusikalba nes pasako tai ko meninkas net negalvojo

rašinėlis

rašinėlis portretas
Velykų proga apie grynuolių ridenimo naudą nuo Jono Pauliaus II kalnelio.......

P.S

P.S portretas
tiesa ir melas tai tas pats kaip ir juoda ir balta,tik tonas..o kas ka mato tai jau spoksotoju problema ne kureju...nes bet koks kurybos aiskinimas yra blefas...zmones bendrauja ne tik loginiu ir verbaliniu lygmeniu, o tie kurie prisimeta kad gali paaiskint yra tie patys aferistai kurie speja ateiti is rauksiu kiekio surauktojoij
VISI KOMENTARAI 5

Galerijos

Daugiau straipsnių