J. Andrejevas – mokytojas iki paskutinio atodūsio

"Muzika bet kokiu savo pavidalu jam buvo idealus pasaulis", – taip apie savo tėvą, žymų lietuvių kompozitorių, pianistą, pedagogą Julių Andrejevą sako jo sūnus, kino ir teatro režisierius Ignas Jonynas.

1942-aisiais Kaune gimęs J.Andrejevas buvo Kauno muzikinio teatro dainininko ir režisieriaus Rostislavo Andrejevo sūnus. Baigęs Lietuvos konservatoriją, A.Dvarionienės fortepijono, Eduardo Balsio kompozicijos klases jis ir pats pasinėrė į pedagoginę veiklą, dirbo Vilniaus B.Dvariono muzikos mokykloje, tuometėje Lietuvos konservatorijoje, dėstė Vigo (Ispanija) privačioje konservatorijoje "Mayeusis". J.Andrejevas nenutolo ir nuo koncertinės veiklos – buvo garsiojo senosios muzikos ansamblio "Musica humana" klavesininkas, pianistas, koncertavo kaip solistas. Jo biografijoje – teleopera "Liūdna pasaka", kantata "Amžinai jaunystei", koncertai fortepijonui, smuikui, violončelei ir orkestrui, kameriniam ansambliui, kūriniai fortepijonui, chorui, lietuvių liaudies muzikos instrumentams, vokaliniai ciklai, muzika dramos spektakliams, kino filmams ir vadovaujamasis darbas Lietuvos kompozitorių sąjungoje (LKS) bei Lietuvos nacionalinio Operos ir baleto teatre (LNOBT). Lietuvos Sąjūdžio Steigiamajame suvažiavime 1988 m. buvo išrinktas Sąjūdžio Seimo nariu.

J.Andrejevo, mirusio likus kiek daugiau nei mėnesiui iki 75-ojo jubiliejaus, atminimą pagerbė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) susirinkę jo kolegos, profesoriaus mokiniai – talentingi jaunieji atlikėjai.

Apie žinomą muziką, jo gyvenimo ir kūrybos pasirinkimus – pokalbis su I.Jonynu.

– Kaip prisimenate savo tėtį? Koks jis buvo žmogus?

– Skirtingais gyvenimo periodais aš prisimenu jį skirtingai, nuo absoliučiai pasinėrusio į muziką menininko iki susirūpinusio, atsakingas pareigas einančio visuomenininko, nuo barokiniu peruku pasidabinusio pianisto, grojančio klavesinu "Musica humana" ansamblyje, iki studentams visa širdimi atsiduodančio pedagogo.

Žinoma, namuose mes jį matydavome labai skirtingų emocinių būsenų. Šeima, matyt, vienintelė aplinka, kur žmogus nusiima visus apsauginius sluoksnius, saugančius jį viešumoje. Kaip ir kiekvieno žmogaus, taip ir tėčio gyvenime buvo ir tamsesnių, ir šviesesnių periodų, bet jam išėjus liko labai stiprus šviesaus, šilto, pozityvaus žmogaus įspūdis.

Man kartais būdavo nesuvokiama, kaip jis sugeba atleisti žmonėms, kurie akivaizdžiai jam kenkė ar veikė prieš jį.

Tėtis buvo labai altruistiškas, demokratiškas ir linksmas žmogus. Niekada neskirstydavo žmonių pagal socialinę ar kitokią hierarchinę padėtį, nedemonstruodavo priešiškumo ar negatyvaus santykio, kad ir koks žmogus būtų. Man kartais būdavo nesuvokiama, kaip jis sugeba atleisti žmonėms, kurie akivaizdžiai jam kenkė ar veikė prieš jį. Tėtis turėjo puikų humoro jausmą ir, jei tik buvo įmanoma, stengdavosi visus negatyvumus paversti juokais. Jam tiesiog buvo svetimas noras konfrontuoti ar jausti priešiškumą. Tai buvo žmogus, kuris visada pirma galvodavo apie kitus, o ne apie save.

– Kiek jo gyvenime buvo svarbi profesija?

– Pirmiausia, ko gero, reikėtų susitarti, apie kurią profesiją kalbame. Jis buvo ir kompozitorius, ir atlikėjas, ir pedagogas. Na, nebent profesija įvardytume pačią muziką. Tokiu atveju, turbūt, tai visa jo gyvenimo esmė. Manau, muzika, bet kokiu savo pavidalu, jam buvo idealus pasaulis. Toks, kurio nerasi anapus partitūros lapų ar Muzikos akademijos auditorijos sienų. Skirtingai nuo dažnai varginančios visuomeninės veiklos ar buities rūpesčių, į muziką jis nerdavo noriai ir visiškai atsidavęs. Džiaugiuosi, kad spėjau kartu su tėčiu sukurti spektaklį "Kaligula" (Valstybiniame jaunimo teatre – aut. past.), kuriam jis parašė labai jautrų, subtilų ir tikslų garso takelį. Negalėčiau teigti, kad tai buvo lengvas procesas. Tik dirbdamas kartu supratau, koks tėvas reiklus sau. Jam visą laiką norėjosi tobulinti atskiras dalis, ieškoti reikiamo skambesio ar ritmikos, ir po to viską jungti į visumą, kurią jis suvokė kaip unikalų tik šiam spektakliui priklausantį pasaulį. Man tai buvo su niekuo nepalyginama patirtis.

Tėvas retai kada pasisakydavo kritiškai apie mano kūrybą, bet visada turėjo aiškią nuomonę apie jos muzikinę dalį. Kai kada aš tai sutikdavau gana atlaidžiai, nes man atrodė, kad esame paveikti gana skirtingų muzikinių patirčių. Bet tik dirbdamas kartu su tėčiu supratau, koks universalus ir kartu globalus yra jo muzikos supratimas. Visos jo pastabos, įsigilinimas į dramaturgiją, atmosferos ir veiksmo dinamikos jutimas buvo galingo kultūrinio, muzikinio, jausminio bagažo išdava. Darbas su tėčiu buvo neįkainojama profesinė pamoka.

– J.Andrejevas buvo pianistas, kompozitorius, pedagogas. Kuri sritis buvo svarbiausia? Tarkime, žiūrint nuotraukas atrodo, kad turbūt gana ryškus jo, kaip pianisto, veiklos laikotarpis buvo su ansambliu "Musica humana", galbūt ypatingas buvo išvažiavimas dirbti į Ispaniją...

– Sunku pasakyti, kuri sritis jam buvo artimiausia. Tėvas buvo emocingas žmogus. Man atrodo, kad kai kada jo sprendimus ir pasirinkimus nulemdavo labiau jausminis, o ne racionalus pradas. Pavyzdžiui, į Ispaniją jis išvažiavo visiškai neplanuotai. Tuo metu jis jau nebenorėjo tęsti savo darbo Kompozitorių sąjungos pirmininko poste. Priminsiu, kad vadovaujama tėčio, Kompozitorių sąjunga viena pirmųjų iš kūrybinių organizacijų Lietuvoje atsiskyrė nuo sovietinės priklausomybės. Tam, beje, reikėjo ir drąsos, ir diplomatinių sugebėjimų.

Taigi po intensyvaus ir emociškai alinančio pirmininko darbo jis norėjo grįžti į pedagoginę veiklą ir kreipėsi į tuometį Muzikos akademijos rektorių Juozą Antanavičių dėl dėstytojo etato. Pokalbio metu rektorius lyg tarp kitko paklausė, ar tėvas nenorėtų pabandyti dėstyti Ispanijoje, "Mayeusis" konservatorijoje. Ir tėvas, nemokantis nė vieno žodžio ispaniškai, pasakė "taip". Manau, kad jam pati Ispanija, kaip nepažinta šalis, buvo labiausiai intriguojantis apsisprendimo veiksnys. Bet iš pirmo žvilgsnio impulsyvus sprendimas atskleidžia kitą labai svarbią tėvo savybę – valingumą. Per labai trumpą laiką jis sugebėjo išmokti ispanų kalbą tokiu lygiu, kad puikiai galėjo perduoti profesines žinias savo naujiesiems studentams. Tėėtis turėjo ypatingą pedagogo dovaną. Tai, turbūt, paliudytų ir jo studentai Lietuvoje. Žinau, kad dėstymas jam buvo ypač svarbus, nors paskutiniais gyvenimo mėnesiais tėtis su kartėliu užsimindavo apie suplanuotus ir nespėtus parašyti muzikinius kūrinius.

– Kas buvo jūsų tėčio artimiausi kūrybiniai bendraminčiai – iš atlikėjų, kolegų dėstytojų, kompozitorių?

– Apie tai man sunku spręsti, nes tėvą visą laiką supo įvairūs kūrėjai. Ir ne tik iš muzikos pasaulio. Be to, tėvas buvo kompanijos žmogus, mėgo bendrauti ir mokėjo save dalyti kitiems. Žinau tik, kad du iš jo draugų išliko ypač ištikimi ir artimi iki paskutinio atodūsio. Tai smuikininkas Jurgis Dvarionas ir violončelininkas Arvydas Griškevičius. Nepaisant įvairių gyvenimo peripetijų, šie žmonės sugebėjo išlaikyti ne tik profesinį, bet ir ypatingą žmogišką artumą su tėčiu. Ypač dėkingas esu gerbiamam Jurgiui ir jo žmonai Ilonai Dvarionienei už jautrumą, pagalbą ir taktą paskutinėmis tėčio gyvenimo dienomis.

– Daugelis J.Andrejevą artimiau pažinojusių žmonių akcentuoja jo inteligentiškumą, sako, kad jis buvo nekonfliktiškas žmogus, nesiveliantis į intrigas, minkšto charakterio. Vis dėlto jis ėmėsi ir įvairios visuomeninės, administracinės, vadybinės veiklos (dalyvavo Sajūdyje, buvo LKS sekretorius ir pirmininkas, LNOBT direktorius). Kaip jūs manote, kodėl? Jam tai daugiau davė – ambicijų realizavimo, garbės ir pan., ar daugiau atėmė energijos? Kaip jis pats vertino šią veiklą?

– Per drąsu man už tėvą spręsti, bet jaučiu, jei kas paklaustų tėčio, dėl kurios iš jūsų čia išvardytų veiklų jis nesigaili – tai, manau, tik dėl Sąjūdžio jam nekiltų didelių abejonių. Na, gal dar dėl LKS periodo, kai buvo atsijungta nuo Sovietų Sąjungos. Bet aš mačiau, kaip tėvui buvo koktu ir svetima visos tos intrigos, apkalbos ir varžytuvės, kurios neišvengiamai atsirasdavo būnant labiau matomame poste. Savo prigimtimi jis buvo idealistas ir ėjimą į kiekvieną veiklą, manau, suvokdavo labiau kaip tam tikrą kūrybinę misiją, išreikštą pasitikėjimą juo, o ne dar vieną karjeros laiptelį. Bet čia tik mano spėjimai, niekad rimtai su tėvu apie tai nediskutavau.

– Vis dėlto labai daug energijos J.Andrejevas skyrė pedagogikai, net ir nemaža dalis jo kūrybos skirta vaikams. Jis mokėjo bendrauti su vaikais, jaunimu? Gal yra įstrigę kokių nors epizodų, susijusių su mokytojo, profesoriaus darbu?



NAUJAUSI KOMENTARAI

Kaunietė

Kaunietė portretas
Prisiminti reikėtų ir Juliaus mamą Anriejievienę, kuri keliasdešimt metų buvo Kauno Maironio gimnazijos(buv.2-a vidurinė) mokytoja, direktorės pavaduotoja.

Linda

Linda portretas
Kad daugiau tokių žmonių...pagarba.
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių