Ką reiškia būti moterimi? Kas atsitinka mažai nerūpestingai mergaitei, kai virsta fatališka dama? Kaip keičiasi jos jausmai, žvilgsniai, būsenos? Ar esama universalių išgyvenimų, kuriuos patiria bręsdama moteris? Atsakymų į šiuos klausimus galima rasti Jolitos Linkevičiūtės-Rimavičienės kūrinių parodoje "Būsenos".

Kauno pilyje veikiančioje parodoje dominuoja moterų portretai – vis kitokie, skirtingi – nuo autorės autoportreto, kuriame ji save vaizduoja kaip mažytę mergaitę raudona suknele iki itin stipraus ir paveikaus kūrinio "Taksi vairuotoja", kuriam nė vienas iš apsilankiusiųjų parodoje nelieka abejingas. Visi – labai iškalbingi: žvilgsniu, gestu, šypsniu.

"Daugelis žiūrinčiųjų darbuose atpažįsta save, vadinasi, tokios emocijos yra svarbios daugeliui, jos universalios", – sako humanitarinių mokslų daktarė J.Linkevičiūtė-Rimkuvienė, prisipažindama, kad prie dailės sugrįžusi išgyvendama gyvenimo lūžį. "Man teko nusipiešti moteriškumą, moters vaidmenį suvokti kitaip, iš naujo, kaip ir pasitikėjimą savimi", – neslepia ji ir atvirai kalba apie bandymų užslopinti kūrybiškumą pavojų.

– Kas Jums yra kūryba?

– Nesinori kalbėti skambiais žodžiais, ar sakyti, kad kūryba man yra oras ir vanduo, be kurių negaliu gyventi. Lengviau būtų svarstyti apie kūrybiškumą, kas tai yra. Aš kūrybiškumą suprantu kaip idėją, kuri yra neapčiuopiama, dieviškos kilmės, taigi, ateina iš viršaus. Manau, visoms profesijoms yra būtinas kūrybiškumas, žinoma, kai kur jo yra užtektinai, o kai kur jis, regis, visai yra nereikalingas. Kūrybiškumas dažnai yra slopinamas įtarinėjant, kad su kūrybiškais žmonėmis vienas vargas – "Apple" įkūrėjas Steve'as Jobsas apie tai daug kalbėjo.
Daug paprasčiau suprasti tai, ką galima paliesti, suvalgyti ir pasidėti ant stalo, o kūrybiškumo, kaip ir talento, neįmanoma pačiupinėti. Jis valgomas, bet yra dvasinis maistas. Ypač slopinamas ten, kur vyrauja racionalus mąstymas, nes manoma, kad logika ir racionalus protas, o ne kūrybiškumas ir emocijos veda pasaulį į priekį. Kūrybos pasaulis tiesiog yra kitoks pasaulis, nors jame taip pat būtina ir logika, intelektualinė įtampa, tam tikras racionalumas.

– Kaip Jūsų gyvenimas siejasi su kūryba?

– Mano gyvenimas visą laiką yra susijęs su kūryba, bet koks bandymas nuo to pabėgti ar išsisukti vis tiek atgręždavo į tiesos kelią, kuris kiekvienam yra individualus. Būdama moksleive, gyvenau Marijampolėje ir kaip daugelis lankiau meno mokyklą. Tiesa, buvau jauniausia moksleivė, nes mane priėmė nuo antros klasės, o tuo metu visi kiti buvo ketvirtokai. Labai dėl to sielojausi, atrodė, kad nespėdavau taip greitai tobulėti kaip vyresnieji mokiniai. Vis dėlto iš mokytojų, dailės profesionalų, gavau ir patvirtinimų apie savo gabumus. Vis dėlto į Dailės akademiją nestojau, nes bijojau, kad neįstosiu – nepasitikėjau savo jėgomis. Atrodė, kad visi piešia kur kas geriau už mane.

Taigi pasirinkau žurnalistiką, manydama, kad tai taip pat yra kūrybiška specialybė – iš dalies tokia ir yra. Studijų metais tiek aš, tiek mano bendrakursiai vis ieškojome savęs, nors daugelis buvo ir literatai, ir užsislėpę menininkai. Save nuo pat vaikystės taip ir prisimenu – visą laiką piešiančią, bet kaip menininkės savęs neįsisąmoninau. Trūko tikėjimo, pasitikėjimo savimi. Vis dėlto menininkės kelias pats rinkosi mane – norėjosi realizuotis šioje srityje.

Ieškant saviraiškos žurnalistikoje, teko laimė būti redaktore viename pirmųjų moteriškų leidinių Lietuvoje, kurį plėtojant susipažinau su mados menu, dizainu, psichologija. Rašėme apie kūrėjus, asmenybes įvairiose srityse. Kitas etapas buvo susijęs su kultūros publicistika – teko prisiliesti prie žymių menininkų, rašyti apie jų psichologinius portretus. Vėliau kūriau viešųjų ryšių projektus, kuriems įgyvendinti taip pat reikėjo kūrybiškumo. Daugelis jų buvo sukurti, vykdomi pirmą kartą, yra originalūs. Taigi, per visus gyvenimo vingius, kūryba ir kūrybiškumas buvo su manimi ir ėjo greta, vis labiau tapdamas pasirinkimu.

Rimtai tapyti pradėjau po vieno gyvenimo lūžių. Netikėtai atsirado laisvo laiko apmąstyti, kaip noriu gyventi – taip, kaip gyvenau anksčiau, atrodė išaugta, atėjo metas keistis. Tuomet nusprendžiau įgyvendinti ankstesnę svajonę – stoti į doktorantūrą Vilniaus universitete. Tai buvo iššūkis sau, suformavęs mane kaip asmenybę, nes vis labiau vadavausi iš baimių, mokiausi rizikuoti, peržengti baimės ribą. Taip pat labai norėjau pabandyti ir pažiūrėti, ką reiškia aliejumi tapyti ant drobės. Nusipirkau drobę, dažų, teptukų labai bijodama, nepasitikėdama. Nuo to, galima sakyti, ir prasidėjo tikroji mano tapyba ir kitoks požiūris į save. Turbūt tai susiję su savęs kitokios kaip menininkės priėmimu ir suvokimu, leidimu būti savimi.

– Parodoje "Būsenos" vyrauja moteriškumas. Kaip, Jūsų nuomone, skiriasi vyriška tapyba nuo moteriškos?

– Vienaip tapo vyras, turintis logišką, racionalų pradą. Kitaip – moteris, kurios pradas jau yra daugiau emocinis. Taip pat skiriasi ir vyras rašytojas nuo moters. Nekalbu apie lyčių vienokį ar kitokį išskyrimą ar sureikšminimą, šneku apie skirtumus. Moteris gali būti labai racionali ir logiška, o vyras – labai emocionalus, jautrus. Tai yra labai gražu. Net kai abu rašo apie jausmus, vaizduoja skirtingai, iš skirtingų varpinių. Vyro potėpis bus visai kitoks, galbūt bus stipresnis, arba atvirkščiai, švelnesnis, subtilesnis. Skiriasi pati tapybos konstrukcija. Tapantis vyras gali būti kaip architektas, konstruojantis kitaip kompoziciją, daugiau dėmesio skiriantis intelektualumui. Moteris dažniausiai vadovaujasi intuicija – tai jos stiprioji pusė, todėl verta kalbėti apie įvairumą, nebūtinai apie skirtumus. Pavyzdžiui, Vincente'as van Goghas, kurio buvo labai stipri intuicija, tapė gėles ir savo batus – vyriškus. Jei tapysiu batus, žinoma, kad moteriškus – tai archetipiška. Net tapant batus, man labiau rūpės santykiai, nors galima tapyti moteriškų ir vyriškų batų santykį.

– Ar kūryba Jums yra terapija?

– Taip, kūryba tapo ir terapija, ir saviraiška. Man reikėjo save nusipiešti. Vadinasi, susikurti iš naujo. Tai, ką pamačiau save nutapius – atkūrus vidinio vaiko, kuris visą laiką gyveno pagal Kūrėjo sumanymą, būseną – man patiko ir kuo toliau, tuo labiau patinka. Nutapiau ir savo vaikystę, taip įveikdama vaikystės baimes. Kūryba, tapymas man yra kaip dienoraštis – tai labai asmeniška. Parodyti darbus viešai iš pradžių, rengiant pirmąją parodą, buvo labai nejauku. Panašus jausmas žiemą, išlėkus į kiemą su maudymosi kostiumėliu. Vis dėlto jausdama bičiulių, kolegų palaikymą, vis labiau drąsėju, tikiu tuo, ką darau. Nebematau nei egoizmo, nei ekshibicionizmo. Bet kokia kūryba negali būti slepiama virtuvėje, nes tai dovana, kuria reikia dalytis. Niekas nestato žiburio po stalu, o deda ant stalo, kad ateinantys galėtų matyti šviesą – tai ne mano žodžiai.

Taip pat tapyba man padeda susitvarkyti su spaudimu, kuris ateina iš išorės, gyvenimo susidūrimų, situacijų. Spaudimas padeda kurti, kūryba padeda nuo to spaudimo išsivaduoti.
Vienas žymus menininkas sakė, kad tapyba yra jo didžiausia gyvenimo žuvis, kurią visą gyvenimą ir žvejoja, bando sugauti. Man patiko ši jo mintis.

– Ką savo kūryba norite pasakyti žmonėms?

– Pirma, mano tapyba yra kalbėjimasis su savimi, per tapybą sprendžiu kylančias vidines problemas. Patyriau, kad daugelis žiūrinčiųjų darbuose atpažįsta save, vadinasi, tokios emocijos yra svarbios daugeliui, jos universalios. Antra, norėčiau, kad moteris, žiūrėdama į mano tapybos darbą, galėtų atrasti tai, ko jai tuo metu trūksta, ir iš kūrinio tai pasiimti sau. Galbūt, ką esu išsprendusi savyje, gali padėti kitiems – per vaizdą, išraišką. Man teko nusipiešti moteriškumą, moters vaidmenį suvokti kitaip, iš naujo, kaip ir pasitikėjimą savimi. Nepasakiau nieko nauja – pasaulį suvokiame vaizdais. Ką matai, tą ir perimi, pasiimi.

Mano kūryboje nėra jokių aktualijų, socialinio realizmo. Aš įsispyrusi kulnais noriu prisidėti prie pasaulio harmonizavimo ir jo gerinimo – bent tiek, kiek galiu. Gali būti, kad šiuolaikinis menas išsisėmė, ir tą aktualiją, kuri svarbi šiandien, ištiks drugelio mirtis. Taip atsiranda naujos meno kryptys, nes ir menas kaip gyvenimas nestovi vietoje. Juk klasikai yra todėl ir vertinami, kad tapė universalius dalykus, kalbėjo apie vertybes. Galima, žinoma, pasikabinti Francisco Goyja "Kapričus" ir prisiminti karo baisumus.

– Kaip suprantate menininką? Kurios menininko sampratos laikotės? Labai senai menininkas buvo laikomas amatininku, vėliau genijumi, prieš kelis dešimtmečius Amerikoje menininkas laikytas superžvaigžde.

– Visos šios sampratos yra teisingos. Nėra vienos menininko sampratos, nes menininkas pirmiausia yra žmogus, atliekantis daugybę vaidmenų, patirčių ir vidinių spalvų. Visos šios sampratos eina per skirtingus laikmečius, supratimo etapus, keičiasi kartu su istorija, visuomenėmis. Vieni menininkai padaro revoliucinius pareiškimus, kuriuos kiti, atėjusi nauja karta, paneigia arba sakralizuoja. Menininkas su savo pareiškimais ir idėjomis tobulėja, nes gamtoje nėra statiškų dalykų.

Lietuvoje dar visai neseniai buvo savaime suprantama menininką įsivaizduoti kaip visišką bohemą, kuris nesusivokia šioje realybėje, daug geria, mažai miega ir konfliktuoja su visu pasauliu. Arba gyvena užsidaręs kaip atsiskyrėlis, neprisileidžiantis žmonių. Yra sukurta įvairių versijų ir legendų, apipinančių menininkus. Gal kitiems išvardyti dalykai ir padeda tai kurti, bet jie priklauso nuo kiekvieno pasaulėžiūros, vidinių vertybių.

– Pasirinkote labai įdomią temą disertacijai "Kultūrinės tapatybės konstravimas programiniuose lietuvių periodinės spaudos tekstuose". Kodėl tokia tema?

– Iš tiesų turėjau rašyti disertaciją apie Lietuvos sąjūdžio spaudą. Jau buvau pradėjusi rinkti medžiagą, atlikti tyrimui reikalingus giluminius interviu. Vėliau pasitarusi su darbo vadovu nusprendžiau, kad šiai temai yra per trumpas aptariamojo dalyko egzistavimo laikotarpis. Taip gimė nauja tema, kuri, mano požiūriu, yra aktualesnė. Man rūpėjo suvokti, ar lietuvių tapatybė yra vieną kartą visiems laikams sukurta, ar nuolat kintanti. Tai pavyko suprasti tyrinėjant būtent lietuvišką spaudą. Rašydama šią temą papildžiau savo Lietuvos istorijos žinias, nes mano pasirinktas tyrimas apėmė šimtmetį. Žinoma, kad norisi žinojimu dalytis, išskleisti lietuviams, kokia plati, įdomi ir dramatiška yra mūsų istorija – tam turi ateiti laikas. Visuomenės raidai gali padėti savo pačių įvairialypės istorijos suvokimas ir priėmimas, jis nebūtinai gali būti užklotas storu dulkių kilimu.

– Kokie menininkai Jums daro įtakos?

– Kai buvau maža, namuose buvau radusi knygelę apie Leonardo da Vinci, ją ir dabar turiu – pripaišytą. Išmokus skaityti, tai buvo ta knyga, kurią daugiausia varčiau. Turbūt darė įspūdį Leonardo da Vinci diapazonas – tapytojo, skulptoriaus, architekto, mokslininko. Taip pat man patinka Rembrandtas. Ne todėl, kad jis yra Rembrandtas – genijus, o dėl to, kad jo darbuose išskleista žmogaus drama, gilus psichologizmas, tobula technika. Jis yra labai modernus ir šiuolaikiškas. Žavi V.van Goghas, jo emocionalumas ir revoliucingumas. Negaliu sakyti, kad kurdama, tapydama, kliaujuosi šiais minėtais menininkais. Savo stilistiką susikūriau pati, niekas manęs nemokė taip tapyti, kaip dabar tapau. Viename paveiksle pasinaudojau V.van Gogho paveikslų spalvinėmis interpretacijomis.

– Kaip keitėtės nuo savo kūrybos pradžios?

– Keičiasi mano vidus, keičiasi tapyba, net rašymo stilius. Jie juk eina greta. Vieną paveikslą, anksčiau pradėtą, buvau užmetusi, ir prie jo grįžau visai nesenai. Baigusi jį tapyti (tai yra gėlės) pastebėjau, kad šis darbas atrodo, tarsi būtų atliktas dviejų skirtingų žmonių. Visiškai kitoks potėpis, kitokia linija, negu buvo ankščiau. Galbūt jis ir išreiškia kaitą – nuo kruopščių, apgalvotų, surikiuotų potėpių prie spalvų, brūkšnių laisvės.

– Ko reikia, kad taptum menininku?

– Tapytojas Antanas Obcarskas sako, kad tapybai reikia subręsti. Vidumi, kai jau gali mąstyti tapyba. Norėčiau kalbėti tik už save – kad tapčiau, suvokčiau save kaip menininkę, man teko išeiti iš komforto zonos ir sumokėti kai kuriais patogumais. Jeigu nori visą laiką mokytis, iš to tariamo komforto tenka dažnai išeiti, nes stovintis vanduo neįdomus. Visada tenka ko nors atsisakyti, kad į savo gyvenimą atneštum kažką nauja – ištuštinti puodelį. Tačiau manyje liko ta tikroji aš, kokia buvau vaikystėje, iš prigimties, kuri buvo užslopinta. Pamažu nuo savęs nusimečiau suvaržymus, kurie trukdė, išsilukštenau. Tad manau, kad norint tapti menininku, svarbu norėti ir leisti sau juo būti. Paprasta, ar ne?