Festivalis „Kaunas mene“: žaidimas be priežasties

Arčiausiai mūsų turėtų būti ši diena, toliausiai – pagal šiuolaikinių koučerių mokymus – rytojus. Jei atvirai, tegu ir negarsiai, prisipažintume: kiek iš mūsų būtent taip suvokia šių dviejų sąvokų reikšmę? Ir įdomiausia yra ne laiko prasmė, o vieta. Nes dažniausiai esame arti savo lūkesčių, svajonių, norų, kad ir kokie efemeriški kartais jie būtų, o toli būtent nuo dabarties, nuo kasdienės veiklos, ją lydinčių atsakomybių. Taigi, arti – egzistuoja toje neįmanomybės zonoje, o toli – ten, kur yra čia ir dabar. Paradoksas. Ir dar vienas žmogaus "galių" įrodymas.

Kad ir kiek psichologijos tekstų, faktais įrodančių, koks svarbus ir reikšmingas žmogaus gyvenime yra "čia ir dabar" patyrimas, perskaitytume, sutikdami su veik kiekvienu teiginiu, vis tiek kaip pamišėliai septynmyliais žingsniais bėgame nuo kasdienybės ir nuo realybės. Todėl visada esame pavargę, kartais pikti, nusivylę. Toji svajonės / noro projekcija taip kruopščiai sudėliojama galvoje, kad mes užsimirštame, kokia ji netikra, išgalvota. Toks jau tas žmogus – levitavimo iliuzijos meistras, profesionalus svajonių burbulų pūtėjas, kurį samdytų gal tik sudegęs cirkas.

Veiksmas ir atoveiksmis

Kad ir kokie puikūs, ištreniruoti būtų mūsų gebėjimai suniveliuoti "arti ir toli" sąvokas, ateina diena, kai dabartis pati mus prisiveja. Tuomet pradedame galvoti, gal tikrai nereikia taip skubėti? Gal galime keliasdešimt minučių pabūti ramiai ir paleisti laiką tekėti iš naujo – skaičiuojant dabarties sekundes? Kitaip tariant, gal galime mes pagaliau atsipalaiduoti? O kas gali atpalaiduoti geriau nei žaidimai.

Menininkas Alexandre'as Astieras interaktyvia instaliacija "Pėdos, įsišaknijusios į žemę" kviečia kiekvieną parodos, lydinčios tarptautinį šiuolaikinio meno festivalį "Kaunas mene", eksponuojamos "Meno parke", žiūrovą pažaisti tarp prancūzų labai populiarų petankės žaidimą. Pirmajame galerijos aukšte tam specialiai buvo pripilta žvyro, kuris tik įėjus į galerijos erdvę kiek sutrikdo žiūrovą – norisi žengti ir po ekspoziciją pasivaikščioti it po karjero pakrantę, girdint po kojomis traškantį smėlį. Tačiau bendras vizualus A.Astiero instaliacijos vaizdas truputį sustabdo – juk nesinori suardyti meno kūrinio. Tačiau lipti leidžiama ir net privaloma. Išdėlioti sidabriniai plieno rutuliai ir tarp jų esantis nedidelis ryškios spalvos kamuoliukas kviečia sužaisti bent vieną petankės partiją. Taip meno kūrinys tampa ne statišku, neliečiamu objektu, o veiksmo vieta.

Instaliacija tampa veiksmu, o joje apsilankęs žiūrovas – atoveiksmiu, po kurio nebelieka pradinio vaizdo.

Tiesa, menininkas labai nenutolsta nuo galerijos "rėmų" ir instaliaciją papildo minimalistiniais piešiniais bei abstrakčiais objektais, kabančiais ant sienų. Petankei jie netrukdo, o ir truputį pavargus nuo žaidimo, galima ramiai žvilgsniu apeiti eksponuojamus kūrinius. A.Astier'o instaliacija išauga iš kūrinio, kaip objekto, formos ir tampa performansu, kolektyviniu kūriniu, kurį tuo pačiu metu ir papildo, ir suardo žiūrovas.

Po kiekvieno petankės žaidimo ekspozicijos erdvė pakinta (kitose vietose atsiduria plieniniai rutuliai, grindinio danga susijaukia, statiškumą išlaiko tik ant sienų kabantys piešiniai ir objektai). Instaliacija tampa veiksmu, o joje apsilankęs žiūrovas – atoveiksmiu, po kurio nebelieka pradinio vaizdo. Tampa ne tik įdomu patiems įsijungti į žaidimą, tačiau ir stebėti, kaip nuo sukilusio azarto ir adrenalino keičiasi pati erdvė.

Restauravimo procesas

Apie besikeičiančią erdvę yra Neringos Naujokaitės vaizdo instaliacija "Art Deco", eksponuojama pasikeitusioje antrojo aukšto galerijos erdvėje.

Juodomis linijomis išdažytos ekspozicijų salės sienos jau pačios pasufleruoja apie kaitą: įprastas akiai baltas stačiakampis tampa tamsiu, vingiuotu koridoriumi, kurį apšviečia N.Naujokaitės rodomos skaidrių projekcijos ir vaizdo kūrinys. Galerijos sienose atsiveria vaizdai iš tarpukario buto restauravimo proceso. Skaidrėse rodomi laiptinės, kambario fragmentai, kuriuose fiksuojamos autentiškos interjero detalės. Vaizdo kūrinyje vaizdai iš paties darbinio restauravimo proceso, suteikiant galimybę žiūrovui stebėti erdvės transformavimosi eigą, kurią papildo ir dokumentinių tekstų įrašai.

Vaizdine ir tekstine medžiaga instaliacijoje parodomas sudėtingas buto atkūrimo procesas. Menininkė kūriniu išreiškia ne tik asmeninį susižavėjimą tarpukario paveldu, jo autentiškumu, įžvelgdama būtinybę išsaugoti kiekvieną interjero detalę, jos nekeičiant, tačiau ir atskleidžia biurokratinių mechanizmų trukdžius, siekiant restauruoti unikalų architektūrinį paveldą.

Tiesa, pati instaliacija kiek suglumina žiūrovą – labiau primindama estetiškai pateiktą dokumentinę medžiagą, ji iškelia klausimą: o kur yra meno kūrinys? Ir veikiausiai šis klausimas kyla dėl to, kad atėję į galeriją visada tikimės eksponato, kažko apčiuopiamo. Dėl to iš pirmo žvilgsnio N.Naujokaitės instaliacija iškrenta iš šio konteksto kaip tiesiog tvarkingai surinktas dokumentinės medžiagos rinkinys.

Tačiau gal menas ir yra faktais kalbėti, vaizdais pagrįsti kultūrinį paveldą, siekiant jį išsaugoti ateities kartoms? O gal menas – tai dabarties restauravimas, išsaugant visas jos sudedamąsias dalis ir išlaikant ją ateičiai? Galbūt pats kūrėjos tikslas kalbėti apie tai yra menas?

Žaisti be priežasties

Kita vertus, ar kūrinys visada turi turėti priežastį? Šiuolaikinis menas juk dažnai trikdo, iškelia klausimus, palieka dvejonių ir abejonių. Vlado Urbanavičiaus instaliacijoje "Palėpės žaidimai" erdvėje išdėlioti daiktai ir objektai yra tiesiog todėl, kad "palėpėje norisi daryti kažką slaptą ir be priežasties".

Sukurta žaisminga erdvė žiūrovą skatina atsipalaiduoti. Trečiajame galerijos aukšte esanti palėpė panašėja į iškonstruotą vaikų žaidimų aikštelę, kurioje esantys statiniai yra butaforijos, betūrės konstrukcijos. Plokšti raudoni laiptai su nuvingiuojančiu juodu šešėliu, vertikali, tuščių statinių kompozicija, siekianti remti palėpės lubas, juodi guminiai ratai, suveržti metaliniais puslankiais, pritvirtinti prie galerijos sienų taip, kad žiūrint į juos iš skirtingų perspektyvų ima priminti kažkokias atpažįstamas formas. Visa instaliacija veikia tam, kad sužadintų žiūrovo fantaziją.

Juk koučeriai moko: nebijokite būti vaikais. Ar kartais pabūti jais mums būtinai reikia priežasties ir tikros žaidimų aikštelės? Tiesiog atsipalaiduokime.


Kas? Tarptautinis šiuolaikinio meno festivalis "Kaunas mene. Taip arti, taip toli". Pristatomi A.Astieras, N.Naujokaitė, V.Urbanavičius.

Kur? Galerijoje "Meno parkas".

Kada? Veikia iki lapkričio 24 d.



NAUJAUSI KOMENTARAI

labai

labai portretas
Gal tegul aiškinasi kas yra menas neplėšikaudami iš valstybės biudžeto. Jeigu ūkininkas paima rėmimo pinigus ir netinkamai jais naudojasi turi grąžinti. Tai kodėl koks nors asmuo "Ž" metų metai, per savo žmogučius tarybose ir kitose institucijose atsakingose už kultūros rėmimą gauna pinigus ir rodo visokius abra kadabra. Kas iš visos tokios galerinės veiklos yra naudinga valstybei, piliečiams, edukacijai? Draugelių exsbicionizmas dar nėra pretekstas, kad reikėtu visiems tuo žavėtis ir remti kažkokius asmenis kurie net negali paaiškinti kas tai. Ar pasiėmus pinigus vieta aiškinti kas yra menas?

Anonimas

Anonimas portretas
Tikrai, tai tik žaidimas. O kur menas?

Komentaras

Komentaras portretas
Čiulpys biudžetinių pinigų su savo konjunktūriniu šūdmeniu.
VISI KOMENTARAI 4
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių