Šiuo metu ji dirba Šv.Kristoforo kameriniame orkestre, groja žymiojo akordeonisto Martyno Levickio suburtame kvartete "SinChronic" ir teigia visuomet ieškanti naujų patirčių. Teigiantiems, kad muzikantų gyvenimas Lietuvoje nesaldus, atšauna, jog viskas priklauso nuo požiūrio.

– Kaip jūsų gyvenime atsirado violončelė? Kodėl pasirinkote šį instrumentą?

– Liūdniausia, kad ne aš pati ją pasirinkau. Galima sakyti, ji pasirinko mane. Kai pradėjau mokytis J.Naujalio muzikos gimnazijoje, grojau fortepijonu. Čia buvo mano mamos sprendimas, nes pati buvo baigusi chorinį dirigavimą. Tad buvo nuspręsta, kad aš būsiu pianistė. Stojamųjų egzaminų į mokyklą metu pasakiau, kad noriu groti smuiku, bet mano noro tada niekas nepaisė. Taigi, grojau fortepijonu trejus metus, bet sekėsi labai blogai, nemėgau šio instrumento – nei mokykloje, nei namie. Tad trečioje klasėje, po baigiamojo egzamino, vienas mokytojas pasiūlė nueiti pas kitą, kad apžiūrėtų mano rankas. Buvo padaryta išvada, kad jos tinkamos violončelei, – taigi, į šios klasę tuomet ir perėjau. Violončelė prilipo greitai, o visų svarbiausia – man labai patiko. Beje, ir fortepijonu groti pamėgau, tačiau tik sau.

– Kur šiuo metu grojate? Iš ko gyvenate?

– Mano oficialus darbas šiuo metu yra Šv.Kristoforo kameriniame orkestre. Groju ir su akordeonistu M.Levickiu kvartete "SinChronic" jo suburtame ansamblyje "Mikroorkéstra". O šiaip mano veikla nuolatos kinta – šiek tiek anksčiau su bendraminčiais buvome susibūrę į styginių kvartetą "Adora". Su juo dalyvavome daugelyje festivalių, konkursų, buvo tikrai labai smagu. Kartu grojome maždaug metus, bet nuveikėme tikrai labai daug. Apskritai styginių kvartetas yra labai geras žanras, tačiau labai sudėtingas. Kuo daugiau žmonių yra kolektyve, tuo sunkiau suderinti idėjas ir norus, net ir į tuos pačius dalykus kiekvienas žiūri skirtingai. Aš tiesiog pasirinkau kitus prioritetus, todėl su jais ir nebegrojame. Dar kasmet dalyvauju "Baltic Sea Philharmonic Orchestra" (Baltijos jūros filharmonijos orkestras – liet. k.) anksčiau jis vadinosi "Baltic Sea Youth Philharmonic orchestra") – tai tarptautinis projektas, susiburiantis keliems turams per metus. Ten jau esu septinti metai, nes man labai ten patinka – keliauju su jais kaip alumni narė. Mane veda į priekį naujos patirtys, o grodamas viename kvartete turi atsiduoti ilgam darbui. Tai tikrai yra labai įdomu, tačiau kartu ir labai sunku.

– Kuo ypatingas šis Baltijos jūros filharmonijos orkestras? Ir kodėl jo pavadinime yra žodis "jūra"?

– Tokį pavadinimą jis gavo todėl, kad jame groja žmonės iš šalių, kurios supa Baltijos jūrą. Tiksliau – tie, kurie studijuoja akademijose aplink Baltijos jūrą, nes yra narių ir iš Ispanijos, Portugalijos ar net JAV. Mane jis žavi daug kuo. Visų pirma jame gaunu daug naujų patirčių, skirtingų nei čia, Lietuvoje. Daug yra eksperimentavimo su muzika. Labai keistas dalykas, kurį ten patyriau, yra ritmo pojūčio lavinimas – labai mažai kur esu tokį mačiusi, tačiau manau, kad jis yra labai svarbus, netgi vienas esminių. Darome įvairius pratimus – pavyzdžiui, einame ratu ir plojame rankomis. Stengiesi išlaikyti reguliarų pulsą, tačiau jauti, kaip kiti skuba, ir pats negali neskubėti, nes yra bendras pulsas. Pagrindinė priežastis, kodėl aš ten važiuoju, yra dirigentas Kristjanas Järvi. Tokio charizmatiško dirigento ir apskritai tokios asmenybės nesu sutikusi. Ką jis išdarinėja su publika! Visuomet ją išjudina. Nėra buvę tokio koncerto, kuriame žmonės nerėktų, nešoktų iš savo kėdžių ir nereikėtų penkis kartus eiti atgal į sceną groti bisų. Jis kažką tokio turi. Darbo su juo pasiilgstu kaip narkotiko. O kai ten nuvažiuoji, niekada nežinai, kas tavęs laukia, niekuomet nežinai, kas bus – jis gali prieiti prie tavęs ir paprašyti pagroti vienos, gali prieiti prie fagotininko ir pasakyti jam, kad jo pulsas labai blogas. Tačiau visa tai daro labai pozityviai. Grodamas tame orkestre išeini iš komforto zonos. O tai yra labai gera mokykla.

– Orkestro repertuaras – irgi nenuspėjamas?

– Taip. Grojame viską. Tačiau pastaruoju metu, kai orkestras tapo nebe Baltijos jūros jaunimo filharmonijos orkestru, o tiesiog Baltijos jūros filharmonijos orkestru, pradedama linkti prie ekologijos temų – jūros, gamtos, viso to, kas vienija į jį atvykstančius žmones. Dažniausiai grojame kompozitorių iš tų šalių, iš kurių atvyksta žmonės, kūrinius. Esame atlikę ir lietuvių kūrybos – G.Gelgoto, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio. Tokia programa vadinasi "Baltic voyage" – keliaujame per Baltijos šalis. Grojame ir klasiką, ir šiuolaikinę muziką. Ir visuomet labai skirtingą – ir Sergejaus Rachmaninovo, Jeano Sibeliaus simfonijas, Edvardo Griego siuitas. Tad vykdamas ten turi būti pasiruošęs bet kam. K.Järvi yra idėjinis lyderis, jis turi bet kokios muzikos pojūtį ir visuomet jaučia, kaip padaryti nenuobodžiai, bet kartu išlaikyti kūrinio vertę. Jis nemėgsta dirbti su detalėmis, jo idėjos visuomet labai universalios – tai labai įkvepia.

– Kuo skiriasi grojimas orkestre ir styginių kvartete?

– Skiriasi labai daug kuo. Bet tikriausiai kaip patį svarbiausią aspektą galima būtų išskirti skirtingą atsakomybės lygį. Grojant orkestre susidaro tokia iliuzija, kad jame tavęs mažiau matosi ar girdisi, nes jame yra daug žmonių. Tačiau čia viskas priklauso nuo požiūrio. Gali sėdėti kad ir šeštame violončelių pulte, bet groti su tokia pačia jėga ir noru kaip ir kvartete. Grojant styginių kvartete, keturiems instrumentams susiderinti yra sudėtingiau nei daugybei žmonių orkestre. Čia girdisi kiekvienas tavo nuslydimas ar blogas garsas. Aš manau, kad požiūris ir ten, ir ten turėtų būti vienodas.

– Kaip susiburia styginių kvartetai ar kiti ansambliai? Tarkim, ar kvartetas "Adora" turėjo kokią aiškią savo koncepciją ar tikslinį repertuarą?

– Ne visai. Tiesiog dar besimokant Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje dėstytojai mums įdiegė, kad styginių kvartete groti yra labai svarbu. Tad susiburti į jį ir užsiimti rimta veikla – rengti rečitalius – yra tarsi prestižo reikalas. O kartu ir didelė atsakomybė. Kokiam nors kvartete aš ir mano draugas Simas Tankevičius grodavome nuolat, tačiau "Adora" buvo mūsų pirmasis ne studijų, o savarankiškas kvartetas.