Quantcast

Dešimtmečio tekstuose – NATO oro policijos misijos istorija

Leidinio "NATO oro policijos misijos dešimtmetis: įvykiai, faktai, asmenybės" sudarytoją žurnalistę Živilę Kavaliauskaitę drąsiai galima vadinti NATO oro policijos misijos metraštininke. Šiandien knyga buvo pristatyta Istorinėje Lietuvos prezidentūroje Kaune.

Leidinio "NATO oro policijos misijos dešimtmetis: įvykiai, faktai, asmenybės" sudarytoją žurnalistę Živilę Kavaliauskaitę drąsiai galima vadinti NATO oro policijos misijos metraštininke. Šiandien knyga, kurią išleido Šiaulių apskrities Povilo Višinskio biblioteka, buvo pristatyta Istorinėje Lietuvos prezidentūroje Kaune. 

Mintis sudėti "Šiaulių krašte" publikuotus straipsnius į knygą jai kilo dėl keleto priežasčių: šiemet minimas Lietuvos įstojimo į NATO dešimtmetis, be to, NATO oro policijos misija yra vykdoma iš Lietuvos karinių oro pajėgų (KOP) Aviacijos bazės Šiauliuose.

– Kokia tai knyga?

– Knygoje straipsniai išdėstyti pagal misijoje dalyvavusių šalių chronologiją, pradedant nuo pirmosios misijos šalies – Belgijos. Pateikiama aktualiausia ir įdomiausia medžiaga, statistiniai misiją atlikusių junginių duomenys: data, personalo, naikintuvų skaičius, naikintuvų modeliai, vadai.

Kariai, be kasdienės tarnybos, atskleidžia meilės, šeimos istorijas, pasakoja apie pomėgius, savo šalies papročius, kulinarines subtilybes. Pavyzdžiui, portugalai moko, kaip pasigaminti menkę, prancūzai – kaip iškepti doradą. Įdomus ir užsienio svečių žvilgsnis į Lietuvą: pastabia akimi jie atkreipia dėmesį į tai, ko mes kasdienybėje nebematome.
Misiją vykdantys kariai noriai įsilieja į vietos bendruomenės gyvenimą: daug laiko ir lėšų skiria labdarai, misiją ir savo šalis pristato švietimo įstaigose, Aviacijos bazėje, aktyviai dalyvauja sporto varžybose. Vaikų namų auklėtiniai ne tik gauna įvairiausių dovanų, pagerinančių buitį, bet ir neįkainojamą bendravimo džiaugsmą. Globos namų vadovai džiaugiasi, kad jų vadovaujamose įstaigose augantys vaikai, kitaip nei globotiniai kitur, nebijo vyrų.

Lietuva atvykstantiems sąjungininkams suteikia visą reikiamą priimančiosios šalies pagalbą, todėl knyga pristato ir Lietuvos bei kitų NATO šalių bendradarbiavimą, pratybas, Lietuvos indėlį į NATO oro policijos misiją. Knygoje pateikiama informacija ir apie Lietuvos, NATO sąjungininkių bei partnerių aukštų svečių vizitus. Pavyzdžiui, Aviacijos bazėje yra viešėję visų trijų Baltijos šalių prezidentai, du kartus čia lankėsi NATO generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmussenas.

Knyga "NATO oro policijos misijos dešimtmetis: įvykiai, faktai, asmenybės" išleista 500 egzempliorių tiražu. Po knygos egzempliorių bus išsiųsta į visas Lietuvos viešąsias bibliotekas.

– Straipsnius karine tematika rašote nuo 2005-ųjų. Gal atsimenate, koks buvo pirmasis tekstas?

– Pirmą kartą KOP Aviacijos bazėje, kur dislokuoti NATO oro policijos misiją atliekantys junginiai, lankiausi 2005 m. rugpjūtį. Tuo metu Baltijos šalių oro erdvę saugojo Danijos karališkosios oro pajėgos. Laisvalaikio priedui reikėjo pakalbinti moteris, tarnaujančias danų junginyje.

Kalbėjomės apie daugelį dalykų: darbą ir laisvalaikį. Nors namuose, sakė danės, jos yra tik moterys ir geros mamos, tarnyboje tampa dalimi vyro: rengiasi kaip vyrai, kalba kaip vyrai ir dirba kaip vyrai. Šis interviu buvo postūmis eiti pirmyn: kitas pašnekovas buvo tuometis danų junginio vadas.

– Nors jūsų rašiniai – nuo sporto iki karybos ir kultūros, bet turbūt ne iš vieno esate išgirdusi: Živilė rašo tik apie karius ir NATO?

– Iš tiesų karinės temos – tik nedidelė mano kasdienių darbų dalis. Ši tema suaktyvėja, kai vyksta pasikeitimo ceremonijos, pratybos, vieši svečiai. Pikas buvo šių metų pavasarį, kai buvo sustiprintos pajėgos, saugančios Baltijos šalių oro erdvę. Žinoma, greta aktualios informacijos, susijusios su karyba, yra ir netikėtų temų, pavyzdžiui, apie sakalininką ir jo paukščius, nuvaikančius sparnuočius nuo tūpimo-kilimo tako.

Mane domina ir istorinės temos, nes mano specialybė – istorikė. Pernai su bendraminčiais buvau išvykusi į Irkutsko sritį, grįžusi parašiau trylikos dalių ciklą "Sibiro reportažai". Sulaukusi gausių atsiliepimų, tęsiau šią temą.

Taigi, mane galima sutikti tikrai ne tik Aviacijos bazėje.

– Kokia NATO misija buvo įsimintiniausia? Juk ir šiauliečiai kai kuriuos karius buvo ir sumušę? Kokie įspūdingiausi prisiminimai?

– NATO oro policijos misijoje jau yra dalyvavę keturiolikos šalių atstovai, šiuo metu prisijungė ir penkiolikta – Kanada. Įsimintiniausios misijos neišskirsiu, nes kiekviena šalis – kitokia.

Dažniausiai konfliktų tarp vietinių ir svečių kildavo NATO oro policijos misijos pradžioje. Į konfliktus su misiją atliekančiais NATO kariais yra įsivėlę ne tik šiauliečiai, bet ir vilniečiai. Pasak pačių karių, konfliktas gali įsižiebti bet kurioje šalyje. Nors pirmą kartą vokiečiams nepavyko išvengti chuliganų smūgių, antrą kartą į Lietuvą atvykę Vokietijos kariai teigė, kad Šiauliuose jaučiasi saugiau nei Frankfurte.

Ilgam atmintyje išlieka išbandymai karščiu ir šalčiu. Pavyzdžiui, vieną iš misijos vadų viduržiemį, spaudžiant speigui, apie pusvalandį teko kalbinti prie naikintuvo.
Jautri istorija – kaip Vokietijos karys pirmą kartą aplankė Antrajame pasauliniame kare žuvusio senelio kapą Tauragėje. Nauja patirtis: JAV karių beisbolo pamokos ar Padėkos dienos kalakutas. Įsimintina Kalėdų dovana Kuršėnų vaikų globos namų vaikams: pinigai vokelyje atskraidinti dviem naikintuvais iš Vokietijos.

Liūdna, bet du buvę junginių vadai – Lenkijos ir Rumunijos – jau yra iškeliavę anapilin.

– Kaip NATO pakeitė Šiaulių gyvenimą?

– Į šį klausimą geriausiai atsakytų verslininkai. Viešbučiai, kavinės, automobilių nuomos įmonės turi nuolatinių klientų. Vaikų globos namai, mokyklos, ligoninės – nuolatinių talkininkų, pagalbininkų. Ne vienos misijos kariai atkreipia dėmesį, kad šiauliečiai pradėjo geriau kalbėti angliškai.

– Esate bendravusi ne su vienu NATO misijos asttovu, ar bičiulystė tęsiasi pasibaigus misijai?

– Bičiulystė nepriklauso nuo to, ar žmogus turi antpečius, ar ne. Visuomet smagu, kai interviu nesibaigia tą pačią minutę, kai išjungiamas diktofonas. Ryšiai išlieka, ypač dabar, esant "Facebook", "Skype". Atsirado ir tikrų draugų, su kuriais, juokaujame, kitąmet galėsime minėti draugystės jubiliejų.

Pavyzdžiui, 2005 m. su šeima – žmona ir dviem mažyliais – Šiauliuose gyvenęs norvegas Carlas Einaras Ianssenas elektroninę knygos versiją įvertino taip: "Netgi po keleto kitų misijų skirtingose pasaulio vietose galiu pasakyti, kad oro patruliavimo misija Baltijos šalyse buvo išskirtinė. Knyga, kurioje pateikiami straipsniai, faktai ir nuotraukos – būdas išsaugoti istoriją ateities kartoms. Aš ir mano šeima vertiname šią knygą. Esu tikras, jog mano buvę kolegos, dalyvavę misijoje, ją taip pat gerai įvertins."

– Buvote ir karo zonoje – Afganistane. Nebuvo baisu ten vykti?

– Į Kabulą ir Čagčaraną, kur tuomet buvo įsikūrusi Lietuvos provincijos atkūrimo grupė (PAG-5) skridau 2007 m. Iki šiol įdomu peržiūrėti nuotraukas, perskaityti senus tekstus. Tai buvo visiškai kitas pasaulis ir nauja patirtis. Baimės nejaučiau, nes delegacija buvo akylai saugoma. Vis dėlto po devynių dienų stovykla buvo apšaudyta.
2008 m. su lėktuvu C-27J "Spartan" lydėjau labdaros krovinį į Tbilisį, Gruziją. Tai buvo ketvirtas lakūnų skrydis į šalį, kurioje vyko karinis konfliktas. Kai dirbu, negalvoju apie baimę. Tuo metu būna svarbiausia, kad straipsnis pavyktų.

 



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių