Patiria sielos atgaivą

Ramybe alsuojančioje Kulautuvoje užsukame į bendruomenės centrą. Šviesioje patalpoje aliejinių dažų kvapas sumišęs su smilkalais, skamba meditacinė muzika, ant didžiulio stalo – dailės priemonės: dažų tūbelės, paletės, molbertai, drobės. Kelios vyresnio amžiaus moterys palinkusios prie jų tapo. Tai prie vienos, tai prie kitos prieina S.Juškevičiūtė – pataria, pataiso. Vyksta dailės terapijos užsiėmimai Trečiojo amžiaus universiteto (TAU) Kauno filialo studentėms senjorėms. Vienos drobėje ryškėja angelas, kitos – apsnigtos eglės, trečios – mistiniai ar siurrealistiniai vaizdai.

"Šiuose užsiėmimuose aš – naujokė. Imtis teptuko svajojau seniai, tačiau tik dabar atsirado galimybė. Aš čia taip gerai jaučiuosi: ateina įkvėpimas, mes visos čia patiriame tikrą sielos atgaivą: didžiulį džiaugsmą, atsipalaidavimą", – braukdama teptuką per drobę pasakojo Marytė Černelienė. Lenkijos Suvalkų krašto gyventoja prisipažino dažnai būnanti Kaune, internete radusi informacijos apie TAU ir S.Juškevičiūtės užsiėmimus. Taip atvažiavusi ir į Kulautuvą. "Suvalkuose yra galimybė lankyti panašius užsiėmimus, bet man čia maloniau. Dabar, kai dažnai būnu Kaune, ir patogiau", – užsiminė lietuviško Lenkijos krašto gyventoja.

"Mane labai nustebino, kad ši moteris daro namų darbus. Aš neverčiu jų atlikti, bet kai kas atlieka. Šį namų darbą įvertinau dešimtuku", – šyptelėjusi Suvalkų krašto gyventojos darbą balais vertino S.Juškevičiūtė.

Atsigavo po netekties

"Mano specialybė labai toli nuo meno – esu santechnikė, – pasakojo dažus drobėje liejusi energinga senjorė Ramutė Marija Rinkevičienė. – Tiesa, jaunystėje turėjau didžiulių meninių polėkių, bet tėvai tam nepritarė, todėl teko rinktis kitokią profesiją. Dabar bandau realizuoti meninius polėkius. Buvimas čia, visa aplinka labai padeda."

Mano specialybė labai toli nuo meno – esu santechnikė.

Moteris sakė Kulautuvą išmaišiusi skersai išilgai – vasarą čia dažnai atvažiuoja pas draugę į sodą.

Kaunietės Stasės Sipavičienės drobėje išryškėjo purpurinė fėja, pasak autorės, nešanti saulę, šviesą, gerumą. "Dirbau pradinių klasių mokytoja – galima sakyti, kad mano darbas iš dalies buvo susijęs su daile: reikėdavo ruoštis dailės pamokoms, esu lankiusi tobulinimosi kursus, susipažinusi su įvairiomis technikomis. Man šie užsiėmimai labai smagūs, – pašnekovė džiaugėsi užsiėmimuose atradusi dar vieną širdžiai mielą veiklą. – Dabar, kai nesinori skaityti, imuosi teptuko."

Natiurmortą iš atminties tapiusi Danutė Sklenienė prisipažino, kad jai šie užsiėmimai padėjo atsigauti po netekties: "Mano gyvenime visą laiką buvo kompiuteris, skaičiai, atsakingas darbas. Atėjau čia ieškodama terapijos. Esu patyrusi didelę psichologinę traumą – mano brolis prieš metus savo noru išėjo iš gyvenimo. Labai blogai jaučiausi, kankino slogūs sapnai. Tuomet atėjau čia – suradau tokią šilumą, tokį gerumą. Šie užsiėmimai tikrai turi gydantį poveikį – pakilo nuotaika, laisvalaikis įgavo prasmę."

Pašnekovė įsitikinusi, kad Simonos dailės terapijos užsiėmimai veikia geriau nei psichologo konsultacija. "Aš galiu palyginti, nes po brolio mirties pati lankiausi pas psichologą. Buvau pašiurpusi, kai, man atsiveriant – o tai padaryti nebuvo lengva, jis vis žvilgčiojo į laikrodį ir nutraukė mane ties puse žodžio – pasakė ateiti kitą kartą", – pasak D.Sklenienės, S.Juškevičiūtės pamokose taip niekada nenutiktų.

Moterys prisipažino dailės terapijos užsiėmimuose pasijuntančios laimingos. "Simona yra mūsų šviesa ir šiluma, dirbdama, bendraudama su mumis, ji negaili nei savo laiko, nei patarimų. O juk šiais laikais nelabai kas nori leisti laiką su senjorais", – dailės terapijos mokytojai dėkojo S.Sipavičienė.

TAU studentės pastebėjo, kad dailės terapijos užsiėmimuose labai lengva išsipasakoti viena kitai ir mokytojai.

Atėjo palaidojusi dukrą

Kulautuvos bendruomenės centre senjorės praleidžia mažiausiai pusdienį. Čia joms užtenka laiko ne tik tapybai – ir pabendrauti, paragauti namuose pasigamintų patiekalų.

S.Juškevičiūtė stebisi, kaip dailės terapijos užsiėmimą kai kas sugeba sutalpinti vos į vieną valandą.

Degėme žvakutę, savo darbus skyrėme jos išėjusiai dukrai. Mes abi penkias valandas tapėme tyloje. Ir subtiliu kūrybos lygiu kažkas įvyko – ji krykštavo nutapiusi angelą.

"Per tiek laiko gali tik pasiruošti priemones, nusiteikti darbui. Mano vedami užsiėmimai trunka nuo keturių valandų. Su moterimi, kuri atėjo palaidojusi savo dukrą, dirbau aštuonias valandas, – skausmo paliestą mamą prisiminė S.Juškevičiūtė. – Mačiau, kad vyksta giluminiai dalykai. Degėme žvakutę, savo darbus skyrėme jos išėjusiai dukrai. Mes abi penkias valandas tapėme tyloje. Ir subtiliu kūrybos lygiu kažkas įvyko – ji krykštavo nutapiusi angelą. Supratau, kad aš, kaip terapeutė, savo tikslą pasiekiau."

Vesdama dailės terapijos užsiėmimus, pašnekovė prisipažįsta nesivadovaujanti vien Kauno kolegijos J.Vienožinskio menų fakultete, Šiaulių universitete ar kitur įgytomis žiniomis: kaip bendrauti su moterimis, ką daryti, kad joms labiau padėtų, kiekvienąkart sprendžianti intuityviai ir nuo savo studenčių nieko neslepianti.