Pasitinka meno kūriniu

Važiuodama Europos prospektu maniau, kad pokalbis su Arūnu Matuliu truks pusvalandį ir nė minute daugiau. Nuomonės nepakeičiau ir tada, kai pamačiau jį stovintį lauke, įsispraudusį į ankštoką kamufliažinį švarką, su kąsniu burnoje. Viskas pasikeitė, kai išsiritau iš šiltos mašinos ir pamačiau vyro akis, žadančias nuoširdų laiką ir intriguojančią kelionę.

"Apžvalgą pradėkime nuo čia", – buvusio Mėsos kombinato katilinės sieną, puoštą naujausiu menininko Tado Vincaičio-Plūgo darbu, žvilgsniu matavo A.Matulis. Pastato plytos, ilgus metus atsitiktinius praeivius sveikinusios pilkais atspalviais, vos prieš kelias savaites pasipuošė pačiomis įvairiausiomis spalvomis ir abstrakcijomis, simbolizuojančiomis seno ir progresuojančio pasaulio susijungimą. A.Matulį šie pokyčiai itin džiugina.

"Kai į sieną atsisuka saulė, labai gražiai išryškėja auksinė spalva. Norėtųsi, kad ir vakare piešinys būtų gerai matomas", – žengęs kelis žingsnius į priekį, ekskursijos vedlys į save truktelėjo sunkių durų rankeną ir pakvietė į erdves, kuriose jau bemaž dvidešimt metų gyvuoja UAB "Ekoprana". Pastaroji, su A.Matuliu priešaky, čia kuria nestandartinius židinius ir kitus interjero akcentus. Tiesa, daliai miestiečių ši vieta geriau žinomo kitu – "Potiomkino" – vardu.

"Kodėl "Potiomkinas"? Prieš devyniolika metų, kai sugalvojau šią veiklą, buvome išsinuomoję kitas patalpas. Žiemą sėdėdavome užsikūrę buržuikę. Ateina buhalterė ir sako: jūs čia ir rūkstate kaip koks "Potiomkinas". Taip ir prigijo pavadinimas", – priešistorę prisiminė pašnekovas.

Patyrė lėktuvo avariją

Prieš aprodydamas savo valdas A.Matulis stabtelėjo koridoriuje, kur papasakojo ne tik apie savo meistrystę, bet ir apie gyvenimo dramas.

"Dirstelėkite į sudužusio lėktuvo propelerį", – kartu su meistru akis virš durų pakėliau ir aš. Nuskelta transporto priemonės detalė A.Matuliui mena 2015-ųjų rudenį, kai šiek tiek po vidudienio į žemę šalia S.Dariaus ir S.Girėno aerodromo rėžėsi jo pilotuojamas nedidelis, ultralengvosios klasės lėktuvas "Tecnam P92". Nelaimė, anot vyro, įvyko iki nusileidimo tako likus maždaug 200 metrų. Sustojus varikliui Kauno aeroklubui priklausęs orlaivis dugnu trenkėsi į šlaitą Aleksote.

"Variklis buvo sustojęs apie pusę minutės. Per tą laiką dar pasiunčiau aliarmo signalą", – pilotas džiaugėsi spėjęs ne tik pranešti apie nelaimę, bet ir išvengęs pavojingų betoninių luitų. Tiesa, be traumų vyras neapsiėjo – lūžusį nugaros slankstelį ligoninėje teko gydyti mėnesį.

"Žinoma, padariniai galėjo būti gerokai skaudesni", – prisiminęs ankstesnes lėktuvų avarijas ir žuvusius lakūnus, spalio 8-ąją A.Matulis vadina antrąja gimimo diena, o save – laimės kūdikiu.

Štai už tokius paveikslus Amerikoje gaučiau gal kokį 20 tūkst. dolerių.

Daiktai su paskirtimi

Po lėktuvo nuolauža, menančia vieną iš jo gyvenimo etapų – bronza apipurkštas, kliento užsakytas, tačiau taip ir neatsiimtas židinio rėmas. Tokius ne kartą esame matę meniniuose filmuose, už pūstomis suknelėmis pasidabinusių damų nugarų. Ant tos pačios sienos – paveikslas, kurį anot pašnekovo, sukūrė pats Dievas.

"Skarda natūraliai surūdijo. Jai nieko nereikėjo daryti, tik įrėminti, o šias mozaikas  klijavau savo rankomis", – koja treptelėjęs į šimtus spalvotų akmenėlių ant žemės, auksarankis svetingai atvėrė antrąsias menų fabriko "Potiomkinas" duris.

Už jų, vienas su kitu savo unikalumu konkuravo metalo ir akmens darbai. Antai kairėje prieiti arčiau ir paliesti kvietė iš dygliuotos vielos susuktas nedidukas kaktusas. Šalia jo – keli akmenys iš japoniško sodo, smėlio smiltis menantis praustuvas ar iš metalo atbrailų surinkta dekoracija, kuriai meistras priskyrė bent tris funkcijas.

"Jame galima laikyti malkas, galima užkurti židinį ir ką nors kepti arba laikyti tuščią, kaip kiemo ar namų puošmeną. Lygiai taip pat šis kubas. Galima ant jo atsisėsti, o viduje uždegus ugnį, naudoti kaip šviesos šaltinį", – apie savo kuriamų daiktų daugiafunkciškumą kalbėjo meistras ir tęsė pažintinę ekskursiją po pirmąjį "Potiomkino" aukštą.

Čia pat – masyvus kryžius su dviem vestuviniais žiedais pašonėje. Sukurti tokį darbą meistrą esą paskatino tėvų kalbos apie mirtį. Kiti dirbiniai – stalas ir vyno butelių laikiklis – pagaminti iš dviejų šimtų metų senumo uosio. Židinio rėmas, it du vandens lašai panašus į aprūdijusį laivo iliuminatorių. Toks pats įrengtas Žaliakalnyje. Pasirinkusi minimalistinį skandinavišką namų interjerą, kaunietė nusprendė, kad vienoje sienų puikiai derės A.Matulio kurtas židinys.

Už židinį – tūkstančiai

Paklaustas, kiek židinys-iliuminatorius kainavo klientei, auksarankis neskubėjo atskleisti tikslios sumos. Teprasitarė, kad židiniai, kuriuos jis priverčia liepsnoti, anksčiau kainuodavo nuo 1 tūkst. iki 30 tūkst. litų. Apvaliomis sumomis jis vertino ir kitus savo darbus.

"Štai už tokius paveikslus Amerikoje gaučiau gal kokį 20 tūkst. dolerių", – paklaustas, ar nebandė ieškoti laimės anąpus Atlanto, A.Matulis atsakė klausimu: o ko aš ten nematęs?

Nagingam ir versliam vyrui klientų pakanka ir čia. Nereikia net reklamos. Rekomendacijos ir geri atsiliepimai keliauja iš lūpų į lūpas, o jo darbai puošia namus ne tik Kaune, Vilniuje ar Klaipėdoje.

"Rusija, Latvija, Estija", – vardija kūrėjas. Vienoje iš šių šalių, pasakoja jis, šilumą skleidžia pakabinamasis stiklo židinys, kuris jam ir komandai virto nemenku išbandymu.

Nuo lubų žemyn nuleido šešių chromuotų strypų konstrukciją. Apačioje, kur kraunamos malkos, – penki stiklai, iš kurių du – atsidarančios durys. Būta ir daugiau įmantrių židinių: piramidės formos su nematomu dūmtraukiu, ore kybantis traukinys ar naikintuvas, pro kurio stiklus matyti besiplaikstančios liepsnos.

"Šis židinys mena tragišką kauniečio skulptoriaus Vytauto Martišiaus mirtį 200-ųjų gruodį. Užsakovas po nelaimės dvejojo, ar pasiimti užsakytą židinį. Vis dėlto pamatęs darbą neatsispyrė", – pasakojo kūrėjas.

Menininkas mikroelektronikas

A.Matulis prisipažino, apie židinius galintis kalbėti valandų valandas. Apie save? Trumpai.

"Iš kur aš pats? Geras klausimas. Tėvai gyveno Vievyje, o mamą gimdyti vežė į Vilnių. Iš ten kėliausi į Vilkaviškį, tada į Pasvalį, į Kauną, į Vilnių ir vėl į Kauną", – šis miestas, pasak A.Matulio – jo galutinė stotelė. Niekur kitur kūrėjas kraustytis neketina. Per daug atiduota Kaunui.

"Jau 18 metų esu įsikūręs čia – buvusiame mėsos kombinate. Nemažai laiko dėsčiau Kauno technologijos universitete ir verslo kolegijoje. Filosofiją, – šyptelėjo diplomuotas mikroelektronikos inžinierius, septynerius metus akademiniam jaunimui diegęs žinias apie mokslą, nagrinėjantį visuotinius būties žmogaus mąstymo ir pažinimo proceso dėsningumus. – Taip, turiu vieną diplomą, bet pagal seną rusišką tvarką man buvo įskaitytas bazinis filosofijos išsilavinimas. Kaip mano gyvenime atsirado menai? Nuo vaikystės, kai dar piešiau mašinų modeliukus. Dabar aš esu laisvas menininkas. Neišprievartautas."

Beje, menais užsikrėtė ir A.Matulio dukra. Kelis jos darbus, įsuktus į polietileno plėvelę, radome ir ant "Potiomkino" sienų.

"Žentas taip pat diplomuotas menininkas", – santūriai savo laime dalijosi pašnekovas.

Vaizdas nuo stogo

Į savo dirbtuves šeimininkas leido dirstelėti tik akies kampeliu. Esą ten per daug darbinės netvarkos, o mes supratome, kad tarp metalo lakštų, akmens luitų ir darbui skirtų įrankių pasislėpė A.Matulio kolegos. Anksčiau dirbęs su keliolikos žmonių komanda, dabar vyras stebuklus kuria tik su keliais.

"Grįžtant prie netvarkos, tai pradžioje visur buvo chaosas. Tada atsirado vienas daiktas. Po jo sekė kitas. Taip ir prisipildė pilnos erdvės", – mums nespėjant aikčioti nuo pamatytų vaizdų, meistras ramiu žingsniu skrodė vadinamąją ekspozicinę salę pirmame aukšte. Jų buvusio Mėsos kombinato katilinėje yra šeši.

Nieko nelaukdami kilome laiptais aukštyn. Dirstelėjome į sienas, nusagstytas įrėmintomis laikraščių publikacijomis ir nuotraukomis, kurios saugo kūrybinio proceso akimirkas ir galutinius rezultatus.

Erdvės, kurių duris vieną po kitos varstė A.Matulis, ir čia gyvenantys daiktai nenustojo stebinti. Dar vienas stalas iš to paties ilgamečio uosio. Kitas – su stikliniu paviršiumi ir žemės kauburėliu centre. Jame pasodinus mažą bonsą, menininko širdis bus rami. Studentų palikti baldai, aptraukti tikra stručio oda. Metalo lakšto atraiža, iš kurios Bronislovui Lubiui menininkas išpjovė drugelių debesį.

"Norite ant stogo?", – ranką, kad nenukrisčiau tiesė vyras. Iš čia atsivėrė nuostabi Aleksoto panorama. Gražiausi vaizdai čia esą būna per Naujųjų metų sutiktuves, kai dangų nuspalvina fejerverkai. Iš čia gerai matyti ir vieta, kur prieš trejus metus į žemę rėžėsi A.Matulio pilotuojamas lėktuvėlis.

Atvira sielos draugams

Paskutinė vieta, kurioje stabtelėjome nė per plauką nenusileido ankstesnėms. Įspūdingo dydžio erdvėje, kurios lubos siekė 4,5 m, A.Matulis įrengė barą, sceną, savo darbo kabinetą ir net atskirą kambarėlį ramesniems pasisėdėjimams ant minkštasuolių.

"Bankininkai, lakūnai, jogistai, roko muzikantai ir moksleiviai", – A.Matulis tik dar kartą paliudijo, kad ši vieta buvo ir yra atvira visiems geros valios žmonėms. Tiesa, po vieno jaunimėlio šėlionių, verslininkas trumpam atsisakė atsitiktinių prašalaičių – meno fabriko jaukumu dalijosi tik su laiko patikrintais žmonėmis.

"Kai matai jaunuosius mokslininkus vidurnaktį gulinčius apsivėmusius, darosi nejauku. O štai baikeriai labai tvarkingi", – verslininkas persikėlė į 2009-ųjų gruodį.

Jį iki šiol mena ne tik nuotraukos fotoalbume, bet ir balkonai, sukonstruoti specialiai Juliaus Urbaičio kurtam automobiliui "BMW 327/200" pristatyti.

"Tąkart čia susirinko apie 70 žurnalistų, fotografų ir operatorių. Visus juos sutalpinome", – "Potiomkino" trauka ir gera aura džiaugėsi verslininkas.