Apie aukso amžių

1919-ųjų sausį, Kaunui tapus naująja sostine, vietinių lūkesčiai, susiję su miesto augimu, pasiteisino.

Kaune vienas po kito kilo namai, tarp jų driekėsi gatvės, o inteligentės ne tik skaitė iš užsienio atkeliavusius žurnalus, bet ir savo suknelių puošnumu nenusileido Paryžiaus mados ikonoms. Kaunui tapus laikinąja sostine čia suklestėjo literatūrinis ir kultūrinis gyvenimas. Mieste išdygo Valstybės teatras, netrukus – Karo muziejus ir M.K.Čiurlionio galerija, universitetas, konservatorija, mokyklos, Botanikos, Zoologijos sodai.

"Tikras laikinosios sostinės aukso amžius!", – suskaičiavusi ekspozicinėje salėje išrikiuotus stendus, muziejininkė Regina Mažukėlienė stabtelėjo prie arčiausiai buvusio. Stovas, su prierašu "Po universiteto stogu" Maironio muziejaus lankytojams, pasakoja apie rašytojus, dirbusius 1922-ųjų vasarį įkurtame Lietuvos universitete.

"Maironis, Juozas Tumas-Vaižgantas, Balys Sruoga, Vincas Krėvė, Sofija Čiurlionienė. Čia – Juozapas Albinas Herbačiauskas – lietuvių ir lenkų rašytojas, o čia jo laiškas, su Benedikto Babrausko prierašu, adresuotas "Lietuvos studento" redakcijai", – į pageltusius popieriaus lapus už stiklo pirštu bedė viena iš parodos "Aukso amžius Laikinojoje sostinėje" sudarytojų R.Mažukėlienė.

Pritrūko balsų

Per žingsnį nuo pirmojo – antrasis stovas, su "Keturvėjininkais" ir Kaziu Binkiu pirmąjame plane.

Vienas originaliausių ir neramiausių pomaironinės kartos poetų, mėgusių iššūkius ir eksperimentus, aplink save telkė bendraminčius, su kuriais kartą per savaitę burdavosi jo namuose arba kokioje nors miesto užeigoje. 1922 m. jis išleido "Keturių vėjų pranašą", dar po dvejų – žurnalą "Keturi vėjai".

Pauostę kiekvieną jų, bandykite atspėti, ar tai Salomėjos Nėries "Alyvos", ar Kazio Binkio "Vėjavaikiškas Vėjas", ar, tarkime, Maironio "Duetas".

"Save jie vadino tikraisiais "broliais paldieninkais", – prie popierinio K.Binkio muliažo kitame salės gale muziejininkė žadėjo prieiti kiek vėliau, o tuo metu tęsė kultūrinę kelionę. Priminė Antaną Sutkų, Kaune įkūrusį tautos teatrą, prie jo prisišliejusį satyrinio "Vilkolakio" klubą ir Valstybinį teatrą, kurio atsiradimą inicijavo Lietuvių meno kūrėjų draugija. Almanachus, kuriuos rašytojai leido kartu su žurnalistais, menų žurnalus ir smagius literatūros vakarus. Kaune, Laisvės alėjoje, veikusią Makso Konrado kavinę, kuri bohemos atstovus viliojo ne tik strategiškai gera vieta, bet ir pigia, tačiau labai skania juoda kava.

"O aš kviečiu jus pasivaišinti saldainiais iš cukrainės ir smetoniška vyšnių skonio gira", – trumpam atokvėpiui stabtelėjusi muziejininkė, žodį perleido bičiulei – rašytojai ir prozininkei Nijolei Raižytei.

"Atkreipkite dėmesį į šią nuotrauką", – moterų būry muziejininkė išskyrė dvi – Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos atstovę Feliciją Bortkevičienę ir rašytoją Gabrielę Petkevičaitę-Bitę. Pasirodo, 1926-aisiais prezidento rinkimuose šis duetas metė pirštinę kandidatams vyrams. Jei nors viena jų būtų laimėjusi, būtų tapusi pirmąja moterimi prezidente visame pasaulyje.

Persikelkite laiku

Balandžio 17-ąją Maironio muziejaus trečiąjame aukšte atidarytoje parodoje, miestiečiams ir Kauno svečiams gražiausius laikinosios sostinės metus primins ne tik nespalvotos nuotraukos ar išblukę rankraščiai.

Laiką iki pat 1940-ųjų iliustruos ir kiti unikalūs eksponatai. B.Brazdžionio akiniai nuo saulės, žmonos jam rašytas laiškas ir šventojo paveikslas su palinkėjimu, balto kaulinio porceliano servizas, kurį Leonilda ir Antanas Kučai sutuoktiniams dovanojo vestuvių proga. Juoda Petro Vaičiūno skrybėlė, Kazio Borutos medinė dėžutė su elegantiškomis pypkėmis, Teofilio Tilvyčio akordeonas ar Antano Vaičiulio romanas, anuomet įvertintas solidžia, 500 litų "Sakalo" leidyklos premija ir Ievos Simonaitytės asmeniniai daiktai: perlų vėrinys, balta rankinė per petį, tokios pat spalvos piniginė ir auksuotas puodelis, iš kurio Klaipėdos krašto rašytoja, autobiografinių apysakų ir romanų kūrėja gėrė balintą kavą.

"O štai čia ir vėl Kazys Binkis", – įsitaisyti šalia jaunatviškos sielos, išdidaus ir principingo lietuvių rašytojo, kvietė R.Mažukėlienė.

Popierinis kūrėjo muliažas pavaizduotas senojo Kauno fone, "Konrado" kavinėje, apie kurios trauką muziejininkė jau anksčiau minėjo. Priešais literatą ant apskrito stalelio – rožės žiedas ir to meto spauda.

Kvepiantys eilėraščiai

Beje, ar kada nors pagalvojote, kad eilės gali ne tik skambėti, bet ir kvepėti? Cinamonu barstytomis, tik ką iš krosnies ištrauktomis bandelėmis, ramunėlių arbata, sprogstančiais alyvų žiedais arba asfaltu, kurį tik ką nuplovė lietus.

"O su kuo jums asocijuojasi duoti eilėraščiai?", – užverstas korteles su kūrėjų vardais ir eilėraščių pavadinimais kairiajame delne spaudė viena muziejininkių. Dešine ranka tiesė dėžučių, su jose paslėptais kvapais.

"Pauostę kiekvieną jų, bandykite atspėti, ar tai Salomėjos Nėries "Alyvos", ar Kazio Binkio "Vėjavaikiškas Vėjas", ar, tarkime, Maironio "Duetas", – išlaisvinti vaizduotę ir dar sykį prisiminti įsimintiniausius kūrėjų eilėraščius kvietė moteris.

Galvosūkių mėgėjams paruoštas dar vienas interaktyvus kampelis, kuriame sukdami kaladėles, jie galės patikrinti savo žinias apie to meto draugijas, leidinius ir juose gulusius tekstus.

Parodos sumanytojai pagalvojo ir apie mažuosius lankytojus, o pažinčiai su senaisiais literatūros klasikais pasitelkė jų pačių darbus. Antai, po vienu stiklu Vytės Nemunėlio "Meškiukas Rudnosiukas", o ant kitos sienos – dėlionė su išbarstytu knygos atvaizdu. Čia pat ir labirintas, su Vytauto Tamulaičio skruzdėlyte Greituolyte prie finišo tiesiosios.

"Mažiausiems tokia pažintis su lietuvių literatūra turėtų labai patikti", – parodos sumanytojos ir apipavidalintojos vylėsi įvairaus amžiaus muziejaus svečių susidomėjimo.