Quantcast

Iš Haičio į Lietuvą – tarsi į rojų

Savaitė pragariško karščio, akistata su skurdu, badu ir mirtimi. Net ir nuostabiausi gamtos vaizdai nublanksta prieš tokius potyrius. Iš misijos vienoje vargingiausių pasaulio šalių sugrįžusi UNICEF Geros valios ambasadorė aktorė Virginija Kochanskytė prisipažino, jog akistata su realybe čia sukrėtė iki sielos gelmių.

Savaitė pragariško karščio, akistata su skurdu, badu ir mirtimi. Net ir nuostabiausi gamtos vaizdai nublanksta prieš tokius potyrius. Iš misijos vienoje vargingiausių pasaulio šalių sugrįžusi UNICEF Geros valios ambasadorė aktorė Virginija Kochanskytė prisipažino, jog akistata su realybe čia sukrėtė iki sielos gelmių.

Atrodo, lyg pats Dievas apleido

– Su kokiomis nuotaikomis vykote į misiją Haityje?

– Tai ketvirtoji UNICEF Lietuvos komiteto suorganizuota misija. Anksčiau apsilankyta Kambodžoje, Siera Leonėje, Tanzanijoje. Tad, regis, keliavome pasirengę susitikimui. Bet Haitis – viena skurdžiausių pasaulio šalių, kurią prieš ketverius metus nusiaubė žemės drebėjimas, o prieš dvejus – galingas uraganas, – šiurpia skurdo ir bado realybe sukrėtė iki sielos gelmių.

– Į kokius Dievo užmirštus kampelius ir kokiais tikslais keliavote šįsyk?

– Skridome į Haičio sostinę Port o Prensą susitikti ir pasikalbėti su nelaimės ištiktais žmonėmis, nufilmuoti jų pasakojimus, kad sugrįžę į namo sukurtume keturis filmus. Jie bus parodyti Lietuvos žmonėms spalio 10-ąją specialioje TV3 transliacijoje „Už kiekvieną vaiką, Haitis-2014“ ir pakvies prisidėti prie gerumo misijos aukomis.

– Ar susidūrus su tokia žiauria gyvenimo realybe nenusvyra rankos, juk panašios misijos – tik lašas didelėje vargo jūroje?

– Šioje misijoje, kaip nė vienoje kitoje, supratau, kad esmines savo šalies gyvenimo problemas gali išspręsti tik patys tos šalies gyventojai. Tačiau humanitarinė pagalba, pasaulio bendruomenės dėmesys per įvairias pagalbas teikiančias organizacijas sustiprina vietos žmonių viltį, kad pasaulis jų nepamiršo, kad jie nevieniši, net ir tokioje situacijoje, kokia yra Haityje, kur vietos žmonėms, ko gero, atrodo, kad ir pats Dievas juos apleido.
Kitų šalių žmonių dėmesys, pagalba bent daliai likimo nuskriaustųjų padeda ištverti sunkmetį, sustiprina jų tikėjimą, kad reikia nenuleisti rankų, kantriai darbuotis, galiausiai – reikia laiko ir po truputį gyvenimas taps geresnis.

Nematė besišypsančių veidų

– Ar šioje šalyje regėjote bent kokių nors šviesos, viltingesnio gyvenimo spindulių?

– Šalyje, kuri yra beveik Lietuvos dydžio, gyvena apie 11 mln. gyventojų, iš kurių 3 mln. – sostinėje Port o Prense. Būdami ten regėjome žmones rūsčiais veidais. Man net atrodo, kad nemačiau besišypsančių veidų.
Mieste – daugybė griuvėsių, laikinos stovyklos iš celofano skutų, lūšnynai, kuriuose įsikūrę šeštadalis sostinės gyventojų. Visa tai juosia miestą pilka, niūria, šiukšlina teritorija.

Kartais atrodydavo, jog stovime prie pragaro vartų, kad matome vaizdus ir veidus iš nuotraukų, darytų koncentracijos stovyklose, matėme badui pasmerktus žmones... Sukrečiantys beviltiškumu vaizdai.
Dvi misijos dienas keliavome į kaimus kalnuose, kur matėme gražią gamtą ir žmones, šviesesniais veidais. Jie, alinami svilinančios saulės, darbuojasi savo žemėje, užsiaugina savo šeimoms maisto, dar šiek tiek – pardavimui. Gal jiems pasiseks ištverti šį sunkų šaliai laiką.

Haitis jau antras šimtmetis valdomas diktatorių, kuriems šalies gerovė nė kiek nerūpi, dėl ko daugybė haitiečių emigruoja. Šiuo metu ne vienas emigrantas grįžta į savo šalį plėtoti verslo. Gal jiems pavyks padaryti postūmį šalies ekonomikos vystymuisi.

Sakoma, viltis miršta paskutinė. Mes, padėdami šiai šaliai savo dėmesiu, savo gerumo auka, galime neleisti numirti vilčiai, kad ir į Haitį ateis geresni laikai.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių