Savaitgalį žiūrėjau „Oskarą“ laimėjusį filmą apie Mariupolį ir ten vykstantį siaubą. Šį filmą rekomenduoju peržiūrėti visiems, kurie sako, kad Ukrainai pagalbos nebereikia, kad apie ją kalbėti atsibodo, o pinigų reikia ir mums patiems. Pasakysiu atvirai – visą filmą verkiau. Gailėjau ir gimdančių per karą moterų, ir žūstančių vaikų. Nesuvokiu, kad žudikai – tėvus, brolius, seseris turintys žmonės. Meldžiuosi, kad ne tik karas greičiau baigtųsi, bet kad ir žmogžudžiai atsipeikėtų.
Skaitytoja
Sirenų negirdėjau
Visur buvo skelbiama, kad Klaip