Mąstant apie konkretų pavyzdį – didžiausią Žemės karštąją dykumą – Sacharos dykumą, susidaro įvaizdis, jog ši dykuma yra tarsi amžina – kitokia nei negyvenama, karščiu alsuojanti vieta, ši dykuma, rodos, ir negalėjo būti. Todėl bus įdomu sužinoti, jog prieš 10 tūkstančių metų Saharos dykuma buvo žaliuojanti ir turtinga žemė, apgaubta ežerų.

Pietų Korėjoje esančio Seulo nacionalinio universiteto archeologai ir ekologai publikavo naują straipsnį, kuriame teigiama, jog būtent žmogus lėmė tai, kad žaliuojanti bei turtinga žemė tapo mirties apgaubta vietove, kokią galima pamatyti dabar.

Pagrindinė priežastis, kodėl Sacharos dykuma pasikeitė taip ženkliai, yra ta, jog prieš 8 tūkst. metų Afrikos žmonių bendruomenės pradėjo vis labiau taikyti gyvulinę agrokultūrą kaip pragyvenimo būdą.

Straipsnyje teigiama, kad pagrindinė priežastis, kodėl Sacharos dykuma pasikeitė taip ženkliai, yra ta, jog prieš 8 tūkst. metų Afrikos žmonių bendruomenės pradėjo vis labiau taikyti gyvulinę agrokultūrą kaip pragyvenimo būdą. Didėjant bei plečiantis žmonių bendruomenėms, taip pat didėjo gyvulių skaičius, todėl, norint apgyvendinti tokį kiekį gyvojo inventoriaus, neišvengiamai teko mažinti ir augmenijos plotą.

Augmenijos mažėjimas savo ruožtu silpnino savotišką saulės spindulių „skydą“ – mažėjant augalų kiekiui, saulės spinduliai, užuot sugeriami pačių augalų, atsispindėdavo nuo žemės ir grįždavo į atmosferą.

Dėl šio pokyčio sezoniniai lietūs tapo vis retesniu reiškiniu šioje vietovėje. Šis grėsmingas ciklas laikui bėgant išplito ir transformavo vietovę, savo dydžiu beveik prilygstančią JAV, į mirtimi alsuojančią dykumą.

Tyrime daromos išvados meta iššūkį nusistovėjusiai nuomonei, jog Sacharos dykumos likimas buvo nulemtas ne žmonių, tačiau pokyčių Žemės orbitoje ar dėl natūralių augmenijos pokyčių.

Senovės žmonių įtaka klimatui buvo pastebėta keliose vietovėse, pavyzdžiui, kai kuriose Europos dalyse ar rytų Azijoje, todėl nestebina tai, jog žmonės galėjo daryti įtaką ir šiai dykumai. Tačiau norint išsiaiškinti, ar žmonės tikrai buvo Sacharos dykumos likimo kalviai, reikia atlikti daugiau tyrimų. Mokslininkai šiuo metu svarsto dar kartą grįžti į šią dykumą ir tyrinėti žemę, esančią po dykumos smėliu, taip galbūt atrasdami naujų užuominų apie šios vietovės praeitį.

„Visoje Sacharoje tuo laikotarpiu buvo apstų ežerų ir juose turėtų matytis įvairių ženklų apie augmenijos pokyčius, – komentuoja projekto vadovas Dr. Davidas Wrightas. – Turime bandyti išgręžti skyles į šias kadaise vandens turtingas vietoves ir bandyti atrasti žmonių intervencijos pėdsakų. Mūsų, archeologų ir geologų, darbas, yra surinkti kuo daugiau informacijos apie tai, jog galėtume sudaryti aiškesnį modelį apie Sacharos dykumos klimatą.“