Įpratus naudotis mobiliosiomis programėlėmis, tenka kovoti ne su lūkesčių neatitinkančia informacija, o su jos pertekliumi, tvirtina Kauno technologijos universiteto (KTU) Filosofijos ir psichologijos katedros profesorius Saulius Keturakis. Jo teigimu, kyla klausimas, ar vis dar mokame suabejoti tuo, kas mums pateikiama.

„Vis labiau pasitikėdami mobiliosiomis programėlėmis, naikiname tai, kas vadinama nuolatinės paieškos ir abejonės būsena. Naršyklės karta yra ta, kuri praleisdavo valandų valandas, parų paras prie interneto naršyklės, vertindama įvairiausius paieškų sistemų rezultatus ir pati ieškodama šaltinių, kurie vis nepatenkindavo lūkesčių, norimo rezultato. Galų gale pati paieška tapo savotišku turizmo analogu, sportu. Galutinis tikslas tampa visiškai nesvarbus. Svarbiausia, kad kelionė būtų smagi ir teikianti malonumą.“, – interviu LRT Klasikos laidai „Manasis aš“ sako S. Keturakis.

– Ar naudojatės išmaniuoju telefonu? Jei taip, kokių ir kiek mobiliųjų programėlių turite ir naudojate?

– Išmaniuoju telefonu naudojuosi. Negalėčiau atsakyti, kiek mobiliųjų programėlių turiu. Jų tikrai būtų pora dešimčių, labai įvairių. Kartais vienos iš tikrųjų naudojamos kasdien. Kai kurios atsiranda paeksperimentavimui – pabandyti pasižiūrėti, kas tai yra.

– Kuo mobiliosios programėlės patraukia Jūsų, kaip tyrinėtojo, visuomenės stebėtojo žvilgsnį?

– Į šį klausimą reikėtų pradėti atsakinėti iš truputį atokiau. Interneto, pasaulinio žiniatinklio, epochai ne tiek daug metų – 24. Nors tai – nedidelė epocha, ji jau turi savo istoriją. Viena istorijos dalis susijusi su tuo, kas vadinama interneto naršykle. Jeigu kas nors atsiverstų dešimties metų senumo publikacijas įvairiuose leidiniuose, skirtuose šiai sferai, rastų, kad didžiausia kova vyko dėl interneto naršyklių įtakos ir populiarumo: kiek [vartotojų naudojasi – LRT.lt] „Internet Explorer“, „Mozilla“, „Safari“, „Opera“ ir t. t. Tai buvo tarsi įtakos ir galios šioje rinkoje kriterijus.

Tyrinėtojai ir aš pats, kaip interneto vartotojas, pastebiu – internetas vis labiau migruoja į mobiliuosius įrenginius, atsiranda visiškai naujas laikas šioje istorijos dalyje, kurį dabar jau pradedama vadinti anglišku terminu – „Big Reverse“. Tai reiškia „Didysis atsigręžimas atgal“. Išorinis šio laikotarpio požymis – mobiliųjų programėlių gausa.

Turinio prasme jas galėtume įvardyti kitaip. Kas yra interneto naršyklė? Mes ieškome informacijos. Tai nurodoma pagal terminą. Mobiliosios programėlės yra kanalai, kuriuose informacija ieško mūsų, o ne mes jos. Iš tikrųjų kyla klausimas, kiek mobiliųjų programėlių yra mano išmaniajame telefone ir kiek komunikacijos kanalų su įvairiu turiniu aš atveriu sau pačiam.

Mobiliajame įrenginyje naudotis naršykle nėra taip lengva, nes įrenginys dažniausiai yra naudojamas judant. Judant interneto naršyklė nėra tai, kuo būtų patogu naudotis. Tiesą sakant – pavojinga. Įsivaizduokite – rašyti internetinį adresą naršyklėje, vairuojant automobilį (ko šiukštu negalima daryti). Judant daug paprasčiau naudoti mobiliąja programėlę, kuri yra tiesioginis kanalas į dominančią informaciją.

– Vis dėlto ne kiekvienas technologinis sprendimas, intelektualus produktas visuomenėje prigyja. Kodėl būtent mobiliosios programėlės taip prigijo ir tapo tokia neatsiejama mūsų kasdienio gyvenimo dalimi? Jau užsiminėte apie judėjimą, bet kokie kiti svarbiausi aspektai?

– Judėjimas, judumas, judrumas (nežinau, kurį terminą tiksliau parinkti) – pagrindinis veiksnys. Mes atsistojome, pakilome, einame ir internetas bei visos kitos komunikacijos yra su mumis. Mums taip reikia. Esame nusprendę kultūrine prasme, kad taip yra gerai. Tai – pagrindinis veiksnys.

Kitas veiksnys – ekonominis. Didžiausias interneto epochos iššūkis, problema, kurią žymėjo interneto naršyklė, buvo veiksmų apmokestinimas. Kaip apmokestinti interneto vartotoją, kuris laisvai klaidžioja po internetą, renkasi veiklas, kurias sunku suvaikyti? Turėdamas alternatyvą, jis visuomet renkasi nemokamą programėlę ir t. t. Mobiliosios programėlės leidžia įvairiais pavidalais apmokestinti bet kokią veiklą bent už nedidelę sumą. Nesu didelis globalios IT rinkos užkulisių žinovas. Galima įsivaizduoti, kad kažkas sąmoningai nusprendė – reikėtų padaryti šitaip, kad būtų iškrapštytas vienas–kitas euras iš mūsų kišenių. Labiau būčiau linkęs tikėti sinchronišku veiksmu – vartotojas pasirinko, ir rinkos stebėtojai staiga susivokė, jog tai yra puikus būdas.

Tai matyti iš pirmųjų reklaminių kampanijų, susijusių su mobiliosiomis programėlėmis. „Apple“ kompanija turi problemą – susirasti mobiliąją programėlę. Visas problemas įmanoma išspręsti mobiliosiomis programėlėmis. „Nokia“ savo šūkiu pasirinko „AP“ [tariama „eipi“ – LRT.lt] ir „Happy“ [liet. „Laimingas“ – LRT.lt] – fonetinį anglų kalbos sąskambį. Vartotojai atpažino, kad tai yra tiesiog gerai ir patogu. Iš kitos pusės, tie, kurie stebi ir formatuoja mūsų rinką, atpažino, kad šie dalykai verti tąsos, vystymo, nes jie leidžia apmokestinti veiklas.

– Kaip naudojimasis mobiliosiomis programėlėmis ir, sekant reklaminėmis kampanijomis, tikėjimasis, lūkestis, kad programėlė išspręs bet kokią problemą, kasdienius iššūkius, keičia mūsų mąstymą, mentalitetą?

– Norėčiau dar pasakyti apie mobiliąsias programėles. Veikla naršyklėje buvo sunkiai klasifikuojama dėl to, kad pirmiausia buvo gana privati (be abejo, George`o Orwello Didysis Brolis greičiausiai stebėjo visus mus ir tai, ką ten darėme). Žemesniame lygmenyje tą veiklą buvo tikrai labai sunku kontroliuoti.

Jeigu mes atsidarytume mobiliųjų programėlių katalogus, operacinių sistemų gamintojų parduotuvėles, iš esmės matytume interneto veiklų katalogą. Kiekviena mobilioji programėlė yra atskira veikla internete nuo pačių keisčiausių iki tikrai labai naudingų. Tyrinėtojui pirmiausia įdomu pasižiūrėti į begalinę mobiliųjų programėlių įvairovę kaip į enciklopediją. Iš jos matyti, kuo užsiimame internete. Kartais – labai keistais dalykais.

Vis labiau pasitikėdami mobiliosiomis programėlėmis, naikiname tai, kas vadinama nuolatinės paieškos ir abejonės būsena. Naršyklės karta yra ta, kuri praleisdavo valandų valandas, parų paras prie interneto naršyklės, vertindama įvairiausius paieškų sistemų rezultatus ir pati ieškodama šaltinių, kurie vis nepatenkindavo lūkesčių, norimo rezultato. Galų gale pati paieška tapo savotišku turizmo analogu, sportu. Galutinis tikslas tampa visiškai nesvarbus. Svarbiausia, kad kelionė būtų smagi ir teikianti malonumą.

Mobilioji programėlė yra informacija, kurią atpažįstame kaip mums pakankamą. Tuomet save stabdome, nes nebematome prasmės ieškoti. Kyla klausimas, ar vis dar mokame abejoti. Tai yra tam tikras pasitikėjimo gaunama informacija, kritiško santykio lygmuo. Tai – situacija, kurioje šis lygmuo praktine kasdienybės prasme, be abejo, yra labai patogus ir naudingas. Nėra jokio reikalo ieškoti. Užtenka to, ką gauni. Tuo pasitenkini.

Kultūrine prasme kritiškumo, abejonės, šiokio tokio nepasitikėjimo savimi ir nuolatinio ieškojimo imperatyvo būsenos praradimas gali turėti ganėtinai ilgai besitęsiančias pasekmes. Negaliu pasakyti, ar tai – gerai, ar – blogai. Žinoma iš klasikinės kultūros pozicijų, tai – nieko gero, bet labai sunku pasakyti, į kokią epochą įžengsime, kaip atrodys ji, jos kultūra – neabejojanti, nekritikuojanti, priimanti tai, kas yra pasiūlyta. Gal tai leis kitoms veikloms išlaisvinti minties ir laiko resursus. Galbūt tai bus įžymiajam Aldouso Huxley romane „Puikus naujas pasaulis“ aprašyta visuomenė.

– Ar galėtumėte dar pasidalyti mintimis, galbūt spėlionėmis, koks tas pasaulis galėtų būti, žvelgiant į tai, kokia kryptimi einame paskutinius dešimtmečius?

–Dangstyčiausi kitais. Tuo pačiu – A. Huxley. Jis šioje situacijoje, kaip vizionierius, futurologas, man atrodo, yra tinkamiausias autorius. Jo vizija nebuvo optimistinė. Kalbant apie situacijas, joje pirmiausia pats kontroliuoju savo valingus sprendimus, viską, kas su manimi vyksta. Antra vertus, atsisakau kritikos, abejonės ir paieškos ko nors, kas galbūt yra geriau. Tame pasaulyje, viena vertus, yra tokia nuostabi situacija, kai niekas neįvyksta be mano vienokio ar kitokio apsisprendimo, bet, kita vertus, nereikia parmišti, kad čia nekalbama apie laisvų individų bendruomenę, kur kiekvienas sprendžia, kas ko nori. Tai – visuomenė, kurioje už jos narius iš esmės jau yra pagalvota, ir jie laisvi tik tam tikrų išankstinių ideologijų, socialinių, kultūrų rėmuose.

Viena vertus, tai – puiku. Prisiminus A. Huxley, norint būti liūdnam, reikia išgerti liūdną tabletę, siekiant kitų būsenų, reikia kitos tabletės. „Soma“ taip A. Huxley herojai vadina tą preparatą, transformuojantį įvairiausias būsenas pagal poreikius. Kita vertus, kiek tame dar lieka žmogaus, individo, prie kurio esame pripratę? Ar tas, prie kurio esame pripratę (kenčiantis, abejojantis) yra kuo nors geresnis? Tiesą sakant, tikiu, kad dar ir mano karta esame įpratę prie tokių, kokie esame. Norisi ieškoti, tikėtis, kad galbūt yra kas nors, kas gali būti geriau visomis prasmėmis. Tuo pat metu atsiranda nepasitikėjimo savimi, abejonės, kritiškumo sau ir kitiems būsena.

Gal toks žmogaus savęs stabdymas iš tikrųjų šiandieninės visuomenės prasme yra didelis trukdis efektyvesniam ekonominiam ar technologiniam vystymuisi? Aš kitoks jau nebebūsiu, bet tikiu, kad įmanoma išugdyti bendruomenes, kurios gyvuotų be tokių trukdžių. Galbūt jos būtų labai efektyvios technologine, ekonomine ar kita prasme. Kalbant apie jų narius, jau reikėtų pergalvoti ir pačią žmogaus sampratą – kas jis toks, kaip būtų galima jį charakterizuoti.

– Kokią reikšmę įgyja mūsų amžinomis vadintos vertybės – laisvė, pasirinkimo laisvė, valia, atsakomybė? Grįžkime prie tų pačių mobiliųjų programėlių pavyzdžio. Atsakomybę atiduodame kažkam kitam. Regis, tokia kryptimi žengiame.

– Amžinųjų vertybių sąvoka paini. Jos labai kinta. Sąvokos turinys – labai kintantis. Galbūt istoriškai lengviau galvoti apie jas ir jų turinį, jeigu laisvę suvoktume absoliučiai. Žmogus, be abejo, yra laisvas netgi pasirinkti nebūti savimi ir būti tokiu, kokiu jis šią akimirką nori, o kitą akimirką būti kitoks nei buvo prieš tai. Tai būtų labai sudėtinga diskusija.

Tai yra pasaulis, kuriame esi visiškai uždaras bet kokiam atsitiktinumui, netikėtumui. Jame turbūt bus neįmanoma tai, ką vadiname siurprizu. Viskas toje hipotetinėje socialinėje tikrovėje bus modeliuojama, prognozuojama iš anksto. Jei kalbėtume apie laisvę, kažkokia laisvės samprata rinktis vieną ar kitą, be abejo, egzistuos, tačiau ta laisvė tikrai nebus susijusi su laisvės samprata, kurią turime mes. Juo labiau – su turėta prieš 100 ar daugiau metų.

Tarsi nieko blogo tame iš anksto negalima matyti. Atrodytų, kad užimu poziciją. Tokia nuomonė tikrai galėtų būti kritikuotina kaip prisitaikėliška arba vengianti bet kokių aštresnių dalykų, kurie atrodo visiškai kitokie, nei yra įprasta ar nei anksčiau nustatyti kultūriniai, socialiniai ar ideologiniai standartai, kritinio vertinimo. Taip kalbu iš nežinojimo. Labai dažnai susiduriu su studentais. Tyrinėjame naujuosius procesus, mobiliąsias programėles, bandome žvalgytis į jų keliamų patirčių transformacijas.

Neturiu atsakymo, žiūrėdamas į tuos žmones, kurie jau yra kitos kartos atstovai ir interneto teikiamomis galimybėmis naudojasi visai kitaip. Kai kurių jų lūkesčių nesuprantu. Iš to nežinojimo atsiranda vengimas ir noras teisti. Galbūt aš tiesiog nežinau ir nesuprantu. Turisto požiūriu (jeigu imčiausi turisto alegorijos) man būtų įdomu pabūti tame pasaulyje. Norėčiau pasižiūrėti, kaip jis atrodo. Norėčiau pakeliauti, bet turėti galimybę sugrįžti. Norėčiau vis dėlto grįžti ten, kur yra galimybė kritiniam santykiui, kur yra galimybė nesutikti, nepasitenkinti, kur galų gale yra šansas atsitiktinumui, netikėtumui, kur neįmanoma prognozuoti visko, kas bus už penkių minučių.

– Užsiminėte apie tą „Big Reverse“ – „Didysis atsigręžimas atgal“...

– Galbūt būtų galima pavadinti „Didysis posūkis“. Nemačiau, kad Lietuvoje dar kas nors naudotų šią sąvoką. Nėra nusistovėjusio vertimo. Tai – ne mano sugalvotas terminas. Jeigu neklystu, jis pirmą kartą nuskambėjo 2010 m. Jo esmė – jei iki tam tikro technologijų raidos momento visos žmonijos pastangos buvo dedamos rasti informaciją, tai šiandien mes turime reikalą su priešingu procesu – informacija skverbiasi pas mus. Turbūt jau tokia yra problema, kurią būtų galima pavadinti informacijos ekologijos problema.

Kai aš ieškau, renkuosi, kur ir ko ieškau – ar tai būtų kelionė laivu, ieškant Amerikos, ar sėdėjimas prie „Google“, naršant bekraščiuose informaciniuose vandenynuose. Dabar kyla didesnė problema – praktiškai išjungti visus automatinius pranešimus, kurie neišvengiami kartu su kiekviena mobiliąja programėle, sustabdyti informacijos plaustą tiek, kad jis taptų bent jau neįkyrus ir koks nors pranešimas nepradėtų pypsėti trečią valandą nakties. Viso šito proceso esmė – problema apsisuko: žmogui nebereikia ieškoti.

Kita vertus, yra tam tikra rezistencinė problema. Ar tai, ką gauni, yra tai, ko tau reikia, nes gali ir nežinoti, ką galėtum gauti. Jeigu bandai į tą procesą pasižiūrėti sąmoningai, iškyla problema – kaip suvaldyti informacijos srautą taip, kad mintys nevisiškai sinchronizuotųsi pagal pranešimus, kurie ateina, dar liktų to, kas yra klasikinis, laisvas pasvajojimas apie dalykus, kurie galbūt nėra visiškai susiję su tomis kasdienėmis problemomis ir informaciniu srautu. Būtent už bet kokių čia pat esančių informacinių ribų esanti fantazija, svajonė, vaizduotė ir dažniausiai lemia žmogaus tobulėjimą. Tam tiesiog reikia įgyti laiko, ribojant pas mus ateinantį informacijos srautą.

– Informacijos srautas turbūt visokiais pavidalais tą vaizduotę, fantaziją kaip reikiant stabdo ir riboja, nukreipdama savo keliais?

– Be jokio abejo. Tai, ką patiriame, yra mūsų aktualijos, apie jas daugiausia galvojame ir taip iš esmės paskiriame save dalykams, su kuriais susiduriame čia pat. Norint atitrūkti nuo jų, reikalinga tam tikra pastanga.

Studentai neseniai parodė labai keistą mobiliąją programėlę, skirtą sergantiems nemiga. Kas atsitinka žmogui, sergančiam nemiega? Jis nesapnuoja. Jis neturi galimybės sapnuoti. Yra mobili programėlė, kuri aktyvuojasi, kambaryje išjungus šviesą. Gali matyti, kažką tokio, ką būtų galima įvardinti kaip vizualias ir akustines sapno struktūras. Meno istorijoje buvo bandoma vaizduoti, kas yra sapno sintaksė, kaip informacija laisvomis asociacijomis siejama tarpusavyje. Ištiktas tokios nelaimės, kaip nemiga, iš tikrųjų vis dėlto gali būti neatskirtas nuo miegančiųjų ir sapnuojančiųjų bendruomenės. Gali pamatyti, kas yra sapnai, o galbūt netgi papasakoti kitiems – praeitą naktį saldžiai miegojau ir sapnavau tokius dalykus.

– Klausant Jūsų mane apima siaubas. Tai kas toliau?

– Labai sunku pasakyti. Istorinė, technologinė, kultūrinė, minties kaita vyksta visuomet. Prognozuoti, kas įvyks per dešimtį metų, vargu ar kas ryžtųsi. Pasaulinis žiniatinklis atsirado praėjusio amžiaus paskutiniojo dešimtmečio pradžioje. Jau vien per šį laiką įvyko pora, būtų galima pavadinti, didelių kultūrinių revoliucijų nulemtų pokyčių pačioje pasaulinio žiniatinklio ir kitų interneto pavidalų srityje. Nedrįsčiau net bandyti spėlioti, kas galėtų būti toliau.