– Kokie studentai mokosi lietuvių kalbos?

– Aš skirstau studentus į kelias grupes pagal tai, kodėl jie atvyksta į Lietuvą ir koks jų tikslas mokytis lietuvių kalbos. Pirmoji grupė – žmonės, turintys lietuviškų šaknų, išsibarstę po visą pasaulį. Jauni žmonės patys atranda savo šaknis arba juos skatina tėvai, giminės, artimieji. Tokie žmonės atvyksta mokytis lietuvių kalbos ir pažinti šalį.

Antroji grupė – asmenys, jau studijavę lietuvių kalbą kituose baltistikos centruose, kurių yra visame pasaulyje. Kadangi jie studijavę mūsų kalbą, į Lietuvą atvyksta pasižiūrėti, kaip kalba atrodo socialiai, kaip ji gyvuoja natūraliomis sąlygomis, kaip atrodo ir pati šalis. Jie nebūtinai turi lietuviškų šaknų, juos tiesiog domina Lietuva.

Trečioji grupė – „Erasmus“ programos studentai, atvykstantys į Lietuvą semestrui arba metams. Jie renkasi mokytis lietuvių kalbos, nes nori lengviau ir ramiau čia gyventi, paprasčiau komunikuoti. Dar yra grupė studentų, kurie yra atsitiktiniai. Universitete jie tiesiog pamato, kad yra tokie kursai. Dažniausiai žino, kad Lietuva – šalis, buvusi Sovietų Sąjungoje, tad domisi, kas čia vyksta dabar.

– Dauguma sako, kad lietuvių kalba yra viena sudėtingiausių. Ar nebūna taip, kad studentai po kurio laiko išsigąsta ir supranta, kad kalba per sudėtinga?

– Žinoma, atsiranda studentų, kurie išsigąsta, bet ne todėl, kad lietuvių kalba yra sunki. Jų tiesiog toks asmenybės tipas. Klausimas – kaip mes suprantame, kas yra sunki kalba. Iš tiesų, kalbos mokymasis yra sudėtingas procesas, reikalaujantis labai daug smegenų veiklos. Jis sekina, nes tai yra viena sudėtingiausių intelektinių mąstymo kategorijų, siejančių labai daug – žodyną, komunikaciją, bendravimą, socialinius ir kultūrinius dalykus. Kalba sieja daug dalykų ir tai yra pakankamai sudėtinga, nes mokomasi ne tik žodyno, bet ir informacijos, kultūrinių, socialinių dalykų, etiketo, estetikos – tai didelis ir holistinis procesas.

Ar sunki lietuvių kalba? Aš manau, kad ji nėra iš sunkiausių pasaulio kalbų. Čia taip pat svarbu, kaip mes įsivaizduojame, kas yra kalbos išmokimas? Mes, kaip gimtakalbiai, įsivaizduojame, kad reikia mokėti taisyklingai kirčiuoti, tarti, jungti, dėti kablelius, rašyti ir pan. Tačiau užsieniečiui visa tai išmokti ir vartoti kalbą, kaip tai daro gimtakalbis – nepasiekiamas dalykas. Sakoma, kad bet kokios kalbos galima išmokti taip gerai, kaip gimtosios iki 12 metų, kai formuojasi žmogaus intelektas. Vėliau atsiranda trikdžių, nes intelektas labai prieštarauja. Galima pastebėti dalykus, kurių negalima išmokti, nes tai ne gimtoji kalba.

Jei kalbos išmokimą suvoksime kaip komunikacijos dalykų, kai norima susikalbėti ir bendrauti, tuomet taip, lietuvių kalbą tikrai galima išmokti. Jei tai laikoma komunikacijos procesu, jis įgyvendinamas.

Lietuvių kalba lengva todėl, kad galima paimti tekstą ir jį tiesiog skaityti. Yra kalbų, kur to padaryti negalima. Be to, jei studentas turi kalbų mokymosi praktiką – moka, pavyzdžiui, rusų, ispanų, italų kalbas – jis lygina kalbas ir taip atranda sąsajų su savąja.

– Ar studentai turi specifinių pageidavimų? Kad, pavyzdžiui, norėtų išmokti praktinės kalbos ir vėliau užsisakytų kavinėje maisto, o gal jiems įdomūs istoriniai dalykai, susiję su kalba?

– Į mūsų kursą atvyko 81 studentas. Jie išskirstyti į šešias grupes. Atrinkome juos ne tik pagal kalbos lygius, bet ir pagal tikslą ir uždavinius, kuriuos jie turi, pagal motyvaciją. Pavyzdžiui, studentai iš „Erasmus“ programos nori mokėti užsisakyti taksi, nueiti į parduotuvę, atpažinti maisto produktus. Bet yra ir studentų, kurie nori suprasti gramatiką, kalbos sistemą, fonetiką. Kalbos jie mokosi kaip mokslo.

– Kas yra tas raktas, kai stengiamasi žmogų, kuriam lietuvių kalba nėra gimtoji, išmokyti lietuvių kalbos?

– Pirmiausia svarbu motyvas. Jei studento motyvas yra tik komunikacija, renkamės komunikacijos mokymo metodiką, o gramatika tarsi lieka šalia. Yra studentų, kuriems komunikacinė intencija jau nėra aktuali, jiems įdomi giluminė kalbos struktūra. Tokiems studentams parenkame sisteminį kalbos mokymosi metodą, kalbame apie ją kaip sisteminį vienetą, holistinį procesą. Tuomet išeities taškas jau yra pati kalba kaip sistema. Bet pirmiausia yra motyvas – ko žmogus siekia, kam jam reikalinga kalba, koks tai bus įrankis.

– Kursai trunka mėnesį. Ką galima per jį išmokti?

– Išmokti galima pakankamai daug. Studentai po mėnesio jau prakalba. Kalbant apie terminus, jie gali pasiekti A2 lygį, bet žinoma, tai priklauso nuo studento gebėjimo. Visi mes turime tam tikrus gebėjimus, vieni kalbų mokosi geriau, kiti prasčiau. Daug priklauso nuo to, ar studentas turi kalbų mokymosi praktiką. Kartais kalbų mokymasis gali ir padėti, ir trukdyti, tai sudėtingi procesai.

Svarbu ir pati asmenybė. Studentai, mokantys tik savo gimtąją kalbą, yra labai įdomūs. Jie atvyksta tik su savo kalba ir į jų smegenis galima dėti ką tik nori, niekas neprieštarauja lietuvių kalbos mokymui. Visuomet žiūrime į studento tipą. Psichologiniai dalykai labai svarbūs – vienas prakalba todėl, kad yra stipri asmenybė, kuriai nesvarbu, ar daromos klaidos. Kitas yra skrupulingesnis ir jam svarbu, kad viskas būtų taisyklinga. Taigi po mėnesio studentų gebėjimas kalbėti gali labai skirtis.

– Gal pastebėjote, ar lietuvių kalboje yra tam tikrų barjerų, kuriuos peržengus mokytis kalbos yra paprasčiau?

– Kai pradedame mokyti kalbos, pradedame nuo nulio – klausimų, koks tavo vardas, iš kur esi ir pan. Vėliau keliaujame link maisto – kas mėgstama, kas ne. Studentai kai ką atpažįsta, gali atsekti, nes visose kalbose daug daržovių ir vaisių pavadinimų skamba panašiai. Tuomet studentai, kurie lietuvių kalbos mokosi ne pirmus metus, naujokams sako – palaukite, prieisite prie drabužių ir suprasite, kokia yra lietuvių kalba. Nes su tuo atsiranda daugiau gramatikos, įnagininkas ir pan. Paaiškėja, kad yra labai daug veiksmažodžių, sinonimų, priešdėlių. Tad sunkiausias etapas yra būtent drabužiai.

– Kokiais būdais mokote kalbos?

– Vienas įdomiausių – kai liepiame patiems studentams skambinti ir užsisakinėti maistą. Mes sukuriame šią situaciją, kuria jie patiki. Studentai neva skambina į piceriją, o mes kur nors sėdime ir atsiliepiame. Jie prakaituoja, užsakinėja, o tuomet mes ateiname su savo keptais pyragais ar bandelėmis. Studentams būna didelis šokas, kadangi jie bando atlikti užduotį – užsisakyti maisto – natūraliai.

Dar vienas būdas – dainuoti daug liaudies ar populiariųjų dainų. Muzika padeda žmonėms pajusti kalbą, intonaciją. Taip pat žaidžiame įvairius žaidimus, studentai eina į gatves ir ieško, pavyzdžiui, prielinksnių, juos fotografuoja. Daromi pristatymai, kad patys studentai suvoktų, kas yra tas prielinksnis.

Kartais jie ateina ir randa ant stalo vokus, kuriuose parašyta tam tikra instrukcija – nueiti į turgų ir paklausti, kiek šiandien kainuoja bulvės, nupirkti pusę kilogramo agurkų ir pan. Besimokant kalbos, iš pradžių reikia labai daug žaisti, dainuoti, būti išradingiems – tam, kad kalba neatstumtų, kad būtų žavi. Aš ją myliu dėl jos švelnumo ir tokios dainuojančios intonacijos, kurią turi pajusti studentas ir tada pamilti.