– Mokslininkai sako, kad prieš ketverius metus Žemei pavyko išvengti didelės Saulės audros. Kuo ji grėsminga?

– Tokie reiškiniai, kaip Saulės audros, bėgant tūkstantmečiams vyksta nuolatos. Tačiau mūsų civilizacija sparčiai tobulėja, daugėja technologijų, turime kosminius palydovus, skriejančius aplink mūsų planetą, radijo komunikaciją, elektros tinklus – nuo viso to esame priklausomi. Tai dalykai, kuriuos stipri Saulės audra paveiktų labiausiai.

Kalbant apie žmonių sveikatą, žmonės, kaip ir kitos gyvybės formos Žemėje, prie šių reiškinių jau prisitaikiusios per evoliucijos eigą. Mano manymu, žmonėms didelio poveikio neturėtų būti. Visgi, 2012 m. Saulės audra, kurios išvengėme, vien JAV būtų pridariusi 600 mln.–2,6 mlrd. dolerių žalos.

– Kas atsitiktų, jei Saulės aktyvumas padidėtų ir spinduliai pasiektų Žemę?

– Pirmiausia, ko gero, sutriktų palydovinė navigacija, nuo kurios ypač priklausomi lėktuvai, tektų atšaukti, atidėti skrydžius. Sutriktų ir radijo komunikacija, būtų galimi elektros tinklų sutrikimai, tektų keisti transformatorines ir pan.

– Ką tai apimtų – visą Žemę ar atskirus regionus?

– Didžiausias pavojus grėstų šiauriniams ir pietiniams Žemės regionams. Pietiniai regionai (Antarktida, Pietų Amerikos kraštelis), galima sakyti, yra negyvenami, tad didžiausia žala tektų šiaurinei Žemės pusei. Dauguma išsivysčiusių valstybių būriuojasi aplink šiaurinį Žemės polį, tad joms ir grėstų didžiausia žala. Pusiaujo srityje tos žalos nebūtų arba ji būtų labai minimali.

– Mokslininkai sako, kad yra maždaug 12 proc. tikimybė, kad per 10 metų įvyks Saulės audra. Ką jūs manote?

– 12 proc. tikimybė yra nei didelė, nei maža. Reikia žinoti, kad Saulės audros sąlyginai lokalizuotas reiškinys, tai tiesiog elektringų dalelių banga, nuo Saulės paviršiaus atitrūkstantis srautas, sklindantis tam tikra kryptimi. Tai plečiasi kaip banga ir tolsta nuo Saulės, tačiau šansai, kad tai pasieks Žemę nėra dideli. Todėl 12 proc. tikimybė man atrodo šiek tiek per didelė, greičiausiai ji mažesnė.

– Kas yra Saulės audros ir kaip jos susidaro? Ką bendro su tuo turi Saulės dėmės?

– Saulės dėmės su tuo turi labai daug bendro. Prieš šimtmečius stebėdami Saulę, astronomai pastebėjo dėmes, bet nežinojo, kaip tai paaiškinti. Jie manė, jog tai Saulės atmosferos dariniai, tokie, kaip debesys, tačiau laikui bėgant paaiškėjo, kad Saulė yra didžiulis plazmos – įkaitusių dujų – rutulys. O plazma pasižymi tuo, kad tai elektringos dujos, dalelės, turinčios krūvį. Krūviams judant, kuriamas ir generuojamas elektromagnetinis laukas.

Saulė pasižymi itin stipriu magnetiniu lauku, todėl jos paviršiuje ir pastebime dėmes – tai šiek tiek vėsesnės Saulės paviršiaus vietos. Saulės dėmės atsiranda dėl to, kad ties jomis susieina magnetinio lauko linijos ir trukdo dujų iš Saulės gelmių konvekcijai, ji sustabdoma ir toji Saulės dalis atvėsta. Audras sukelia Saulės žybsniai, taip pat – vainikinių dujų reiškiniai. Taip įvyksta dėl to, kad Saulės magnetinio lauko linijos jos paviršiuje kartais susiduria, persipina. Tuomet įvyksta galingas žybsnis, sprogimas, kurio metu Saulės medžiagos dalis su elektrinį krūvį turinčiomis dalelėmis atitrūksta nuo paviršiaus ir skrieja nuo Saulės tolyn.

Žemės magnetinis laukas taip pat yra sueinančios ir išeinančios magnetinio lauko linijos. Ties pietiniu poliumi jos išeina, ties šiauriniu – sueina. Elektringųjų dalelių srautas, patekęs į Žemės magnetosferą, gali nukeliauti būtent į tas Žemės sritis, kuriose magnetinis laukas sueina – ties pietiniu ar šiauriniu ašigaliu.

Kai toks debesis susiduria su Žemės magnetosfera, kai pasiekia Žemės atmosferą, kyla Šiaurės pašvaistės – sukeliamas švytėjimas, bet taip pat sutrinka Žemės magnetinis laukas, galimi tokie reiškiniai, kaip elektros tinklų nestabilumas, radijo ryšio sutrikimas. Kosmose skriejantys prietaisai dar jautresni, jie toliau nuo Žemės paviršiaus, tad gali būti lengviau sugadinti.