Su portalo skaitytojais vyras sutiko pasidalinti, kaip ši istorija klostėsi nuo pradžių.

„Gyveno sau miške lapė, peles medžiojo. Jei pasisekdavo, tai ir stambesnio grobio nepraleisdavo. Nežinau nei kuriame urve, nei kada, nei kiek lapiukų susilaukė, tačiau birželiui besibaigiant ant smėlėto miško keliuko žaidė, miegojo ir vienas kitą vaikė trys pūkuoti lapiukai. Juk atviroje vietoje prieš saulutę kur kas maloniau leisti dienas, nei tamsiame urve. Lapiukai įsitaisė tiesiog ant miško žvėrių magistralės... Kartais keliu praeidavo elnių grupelė ar briedė su jaunikliu, kiek dažniau pasirodydavo iš mišką supančių pasėlių grįžtančios šernės su šerniukais.... Tada lapiukai tyliai sulįsdavo į pakelės žoles, o keliui ištuštėjus vėl sugrįždavo. Keletą kartų stebėjau juos per fotoaparato objektyvą. O jau smalsumas mažylių... pasižiūrėti nepažįstamo padaro (manęs) prieidavo per vos dešimtį metrų, o patenkinę žingeidumą tiesiog vietoje susisukdavo į kamuoliuką ir snausdavo...“, – taip dar džiaugsmingus prisiminimus apibūdina marijampolietis.

Tačiau vieną vakarą, jau temstant, vyras nuėjo aplankyti lapiukų, tačiau kelias buvo tuščias.

Taip, lapės – plėšrūnai. Taip, padaro žalos paukščių augintojams. Bet ar tai pateisina jauniklių naikinimą? Ar tokios jos baisios/blogos? Nejaugi negalima leisti jiems užaugti?

„Ilgokai pralaukus, jau beveik sutemus, į kelią vietoje lapiukų išėjo elnė su elniuku. Jiems ten tebesidairant, per kelią paskubomis prabėgo vienas iš lapiukų. Netrukus sutemo visiškai, teko grįžti namo. Rytą nuvykau ten pat. Ant kelio kažkas gulėjo. Pagalvojau, kad mama lapė bus atitempus savo mažyliams kiškį, bet klydau. Kelio viduryje gulėjo ji pati. Kulkos skylutė buvo pakankamai iškalbinga – lapė krito vietoje. Pakelėje gulėjo ir vienas iš lapiukų... Taip pat su nediduke skylute“, – tragišką gyvūnų lemtį nupasakoja V. Karpavičius.

Pašnekovas įtaria, kad mažieji miško draugai buvo pakirsti netoliese neretai įsikuriančių medžiotojų.

„Nesunku atkurti įvykius. Iki nuotraukoje matomo „geriausių gamtos draugų“ bokštelio – 200 metrų. Graižviniam šautuvui su optika tai vos ne optimalus atstumas... Sėdėjo sau medžioklis bokštelyje, laukė šėrykloje pasirodant šernų. O šalimais pas lapiukus vakare keliu atbėgo jų mama. „Pykšt“, ir lapė jau guli. Lapiukai, žinoma, spruko į žoles, bet po kurio laiko vienas kyštelėjo galvą apsidairyti. Dar vienas „pykšt“... Šernai greičiausiai neatėjo, antraip kam šauti į šiuo sezonu visiškai bevertę lapę?“, – galimą scenarijų braižo miškininkas.

Kaip pokalbio metu užsimena vyras, labiausiai šioje situacijoje liūdina tai, jog toks medžiojimas – visiškai legalus.

„Atrodo nesuvokiama, tačiau lapių medžioklės sezonas trunka ištisus metus be jokių apribojimų, taigi formaliai įstatymas nepažeistas. Plėšrūnų naikinimas netgi skatinamas. O paliktos supūti lapės – apskritai dėmesio nevertas nusižengimas. Juk medžiotojas geriau žino, kaip jam elgtis, ką nušauti, o kam leisti dar šiek tiek pagyventi... – egzistuojančius, bet neretai žmogiškumo ribas peržengiančius medžiojimo ypatumus vardija jis. – Medžioklė man apskritai neatrodo nei gražus, nei garbingas užsiėmimas, tačiau toks atvejis net ir padoriam medžiotojui turėtų būti nepriimtinas. Galėjo bent jau susitvarkyt savo purvino darbo rezultatus...“.

Ši istorija netruko sulaukti didžiulio susidomėjimo ir prieštaringų vertinimų. Vieni smerkė tokį medžiotojų elgesį, kiti puolė ginti „geriausių gamtos draugų“ primindami, kad tokiu būdu reguliuojamas plėšrūnų skaičius.

„Pykšt“, ir lapė jau guli. Lapiukai, žinoma, spruko į žoles, bet po kurio laiko vienas kyštelėjo galvą apsidairyti. Dar vienas „pykšt“...

„Kad ir kaip mums tai atrodytų baisu ar nepriimtina, tačiau plėšrūnų skaičių reguliuoti privaloma. Tačiau šiuo atveju – tai akivaizdus medžioklės taisyklių pažeidimas: „Medžioklės plotų naudotojas privalo savo medžioklės plotuose įrengti pirminio žvėrių apdorojimo aikštelę. Sumedžiotų gyvūnų skrodimo ir dorojimo atliekos, plėšriųjų gyvūnų kūnai turi būti sumesti į apdorojimo aikštelės žvėrienos atliekų duobę.“ Praneškite gamtos apsaugai, medžiotojas šiuo atveju baudos išvengs, nes nebus įrodyta, kas šovė, tačiau būrelio viduje sulauks atitinkamų sankcijų“, – rašė komentatorius Marius.

Tačiau optimizmu trykštantis V. Karpavičius vakar pasidalijo kiek linksmesne žinia apie kitus, gyvus likusius lapiukus.

„Neseniai rašiau apie tėtį lapiną, nešusį grobį vienam iš lapiukų. Galvojau, kad tik vienas išliko. Šįryt pamačiau, kad išgyveno du iš trijų. Vėl žaidžia, šildosi prieš saulę pamiršę, kas buvo. Taip, lapės – plėšrūnai. Taip, padaro žalos paukščių augintojams. Bet ar tai pateisina jauniklių naikinimą? Ar tokios jos baisios/blogos? Nejaugi negalima leisti jiems užaugti?“, – savo pasakojimą retoriniais klausimais, priverčiančiais susimąstyti, baigia gyvūnų mylėtojas.