Kol kas tebeauga, žaliuoja ir žydi net lepiausi sodo, daržo augalai. Dabar, stojus spaliui, tuo pasikliauti nederėtų, nes bet kuri naktis gali padovanoti tikrą, žiedus lenkiančią, lapus kerpančią šalną.

O kol kas jų tokių nematėme, džiaugiamės vešlia žaluma ir labai palengva gelstančiomis giriomis. Dabar spalvų, būdingų tik rudeniui, metas. Jos kaskart kitokios, nors akylas stebėtojas tikrai žino, kaip paraus vienas ar kitas klevas, pagels po langu svyruojantis beržas. Tokie dalykai yra paveldimi, esminės medžių spalvos kasmet būna tos pačios. Tiesa, jeigu orai subjūra, jei ilgai lyja ir trūksta saulės, šios spalvos nublanksta, susimaišo ir neišsiskleidžia tokios, kokios turėtų būti.

Šiemet turėtume matyti gražias spalvas, taigi ruoškimės jų šventei. Ir, svarbiausia, visada atminkime, kad šventės amžinai nesitęsia, kad turime branginti kiekvieną jų akimirką.                      

Kas jau kas, bet paukščiai rudenį pajautė – jų sujudimas regimas nuo rugsėjo vidurio, dabar jis yra labai intensyvus. Dar pora savaičių bus skirta tikrajai rudeninei migracijai, o paskui ji pradės silpti. Kai kalbame apie paukščių migraciją, vis įsivaizduojame pajūrį, pamarį, kur jų santalkos bene didžiausios.

Tačiau paukščiai skrenda visur. Ir ne tik dieną. Beje, dienomis dabar laukuose čirškauja vieversiai, purpsi padriki kikilių pulkai, ore lyg vandens purslai pabyra zylės. Tačiau pastebimiausios gervės – pradžioje išgirsti tik jų tolimus trimitus, graudų šaukimą, o paskui akimis ilgai ieškai jų danguje, kur pamatai pavirtusias mažais taškeliais. Gervėms dar nėra kur skubėti, bet jos jau lekia, o joms pavymui iš šiaurės rytų turi pasirodyti želmeninės ir baltakaktės žąsys.

Ar dar prisimenate, kaip žąsų gagenimo buvo galima klausytis kasant bulves? Tada draikėsi vorų siūlai – jie ir dabar lekioja. Juk prabėgusi savaitė  buvo ne šiaip kokia, bet – visa bobų vasara. Jos pradžia buvo labai graži ir smagi, antroji pusė nuo trečiadienio – jau kitokia. Tačiau vasaros būna visokios.

Vasaros, net ir šios trumposios bobų vasarėlės, yra labai skirtingos. Tačiau jų charakteris labai priklauso ir nuo mūsų – juk labai svarbu, ko mes iš jų tikimės ir ko ieškome. Štai prašnekome apie naktį skrendančius paukščius – jei norite suprasti, kas tai yra, išeikite naktį į kiemą, pažiūrėkite į dangų, nurimkite ir įsiklausykite. Ten, aukštai, pietvakarių kryptimi per dangų nusidriekęs šviesus ruožas. Jų tiek daug, kad niekas nesiimtų suskaičiuoti visų tų žvaigždžių ir šviesulių.

Iš spengiančios nakties tylos atplaukia pasakiški gamtos garsai – paukščių sparnų šnarėjimas, cypsėjimai ir švilpimai. Nuo miško pasigirsta naminės pelėdos ūksėjimas – šie  paukščiai smagiai leidžia rudenį, nesiruošia niekur skristi.  Ko gero, pelėdoms visai nesvarbu medžių spalvos, žolės žalumas. Joms reikia pelių ir pelėnų.

O mums reikia spalvų. Ir kuo daugiau. Tad skubėkime į gamtą. Kas joje naujo, ką reikėtų dabar pat pamatyti, kas po savaitės jau bus vėlu? 

Iš tikrųjų giriose jau skardi paskutiniai šių metų elnių vestuvių trimitai. Taigi, jei turite tokių progų, būtinai jų pasiklausykite. Po savaitės ten gali būti visai tylu. Tačiau vakarais galima išgirsti garsą, kuris jo nežinančiam, nepažįstančiam sukels nuostabą.

Pelėdos lututės tokį švelnų rudenį jaučiasi labai gerai, nerimsta visą naktį. Tik balsai tikrai nežymi vietų, kur bus jų lizdas. Tačiau jei dabar pelėdas girdite miške, galite galvoti apie inkilą, kurį kelti pats metas. Kuo ilgiau jis kabos, tuo lengviau paukščiai jį suras.   

Ar matėte, kaip gandrų lizduose sužaliavo žolė? Tai – visai normalus reiškinys, paukščiai su lizdo medžiaga prinešė daug sėklų, dabar jos sudygo, augalai suvešėjo. Reikėtų pasižvalgyti į lizdus atidžiau ir pagalvoti, ar jiems nereikia remonto, ar jie nėra per stori, per sunkūs. Juk žiemą, kai lizdas prisigers drėgmės, o ši suledės, jis bus labai nelengvas.