- Violeta Melnikienė, LRT Klasikos laida „Kasdienybės kultūra“, LRT.lt
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Lietuviams kyla didelė grėsmė prarasti savo tautinį identitetą, nes noras būti pasaulio piliečiu dažnai primena suneštinį balių, į kurį negali ateiti tuščiomis.
Taip LRT KLASIKAI sako gamtininkas Selemonas Paltanavičius. „Tu gali būti deramas pasaulio pilietis, jei esi tvirtas lietuvis – su savo žinojimu, su savo išmanymu. Jeigu ne, kaip tu gali kur nors pritapti?“ – pastebi rašytojas.
– Gamta – visų namai, bet ne visiems ji reikalinga. Tarsi toks būtų pokalbio šūkis su gamtininku, rašytoju, radijo laidos „Gamta – visų namai“ vedėju Selemonu Paltanavičiumi. Trys paskutiniai jūsų gyvenimo metai buvo labai reikšmingi. 2015 m. gavote ordiną „Už nuopelnus Lietuvai“, 2016 m. atšventėte savo šešiasdešimtmetį, 2017 m. knygų mugėje „Maži ežiuko sapnai“ buvo įvertinti kaip geriausia knyga vaikų knygų kategorijoje. Kam už visa tai esate dėkingas? Iš kur semiatės įkvėpimo?
– Daug kam esu dėkingas, pirmiausia, savo tėvams, žmonai, dukrai, sūnui. Mūsų labai gražus, toks draugiškas pulkelis, todėl gamtos ir kultūros pasaulį visi suprantame panašiai. Žinoma, labiausiai esu dėkingas gamtai, man atrodo, gamta – tas didysis mokytojas, įkvėpėjas. Kažkada manęs klausė, kada susidomėjau gamta. Niekada, tikriausiai tą atsinešiau gimdamas, be to, buvo tam sukurtos sąlygos: gyvenau prie miško, vienkiemyje. Esu labai dėkingas Suvalkijai, Sūduvai, už kalbą, už tai, kad man niekada nereikėjo mokytis kalbėti ir rašyti lietuviškai, nes užaugau girdėdamas taisyklingą kalbą.
– Sakote, kad gimėte gamtininku. Kokie patys ryškiausi vaikystės potyriai, susiję su gamta?
– Prisiklausęs mamos pasakų, kaip dabar pamenu – kambaryje guliu ant lovos ir žiūriu į lubas, o jos Suvalkijos troboje (suvalkiečių vadinamojoje stuboje) buvo iš eglinių lentų su tokiomis šakomis, kiekviena šaka man buvo kokio nors gyvūno dalis – mačiau visą pasaulį. Pamenu, visai mažas važiavau su tėte vežimu per mišką, vežėme malkas, sėdėjau ant malkų viršaus ir po eglute pamačiau tupintį kiškį, ilgai į jį žiūrėjau. Vis galvojau, ar tikrai jį mačiau... Jei mokėčiau, galėčiau nupiešti tą kiškį, nes ir dabar matau tokį, koks jis buvo.
– Sakoma, kad pasakose labai daug veikėjų iš gamtos pasaulio. Mūsų protėvių santykis su gamta buvo visai kitoks – suasmenintas, sudievintas, buvo aitvarai, chtoninės žemės ir vandens būtybės. Ar tėvai negąsdino kažkokiomis gamtos būtybėmis? Ką jautėte išėjęs į mišką?
– Mūsų, vaikų, niekuo negąsdino. Kai man buvo penkeri šešeri metai, nueiti pas kaimynus tamsoje buvo visai nebaisu. Manau, tėvai, kurie viskuo gąsdina savo vaikus, nelabai teisingai juos augina. Kaime, pradėjus rinktis juodiems debesims, dėl žaibų ir griaustinių, kad nebūtų skersvėjų, liepdavo uždaryti langus, bet tai buvo ne gąsdinimas, o perspėjimas ir mokymas.
– Kaime griaustinis būdavo išgyvenamas labai ypatingai, tiesa? Labai dažnai trenkdavo žaibas, uždegdavo namą ar medį.
– Jūs teisi, mano mama kalbėdavo poterius. Vaikas to dar nesuprasdavau, bet atsimenu, kad iš tikrųjų žaibų ir griaustinių buvo daugiau.
[...] Grįžkime prie pasakų, labai gerai prisimenu pasakas, kurias sekdavo mama – tai buvo didelis stimulas kurti, nes mama man jų neskaitė, šiandien suprantu, kad ji pati jas kūrė. Man išliko tas jausmas – kartais sėdėdavau nutirpęs, kartais apsalęs nuo gerumo.
Kai tėvai kur nors išvažiuodavo, o broliai būdavo mokyklose, mane, tokį nelabai didelį ketverių penkerių metų vyrą, saugojo, kartu buvo tėtukas. Jis buvo neseniai grįžęs iš Sibiro, nebuvo labai tvirtos sveikatos, turėjo tokius šepetuko ūsus, žilas. Prisimenu, kaip mudu sėdime, o jis pasakoja. Aš labai norėdavau paliesti jo ūsus, bet taip nė karto ir neišdrįsau.
– Tarp jūsų buvo atstumas – toks pagarbus santykis?
– Mes, suvalkiečiai, esame kitokie. Jei tais laikas vaikas būtų puolęs ant kaklo, tai būtų pavadinta darkymusi. Tėtukui paėmus ant rankų ir priglaudus, galbūt būčiau galėjęs patikrinti, bet šito nebuvo. Jis man pasakojo, kad į turgų žmonės važiuodavo per Kazlų Rūdos girią, kad ten važiavo kaimynas ir prie jo prisistatė toks juodbruvas. Pasakojo ir apie velnius, bet negąsdino.
Po 50 metų parašiau pasakų rinkinį „Juodoji žvaigždė“, kuriame yra senojo kaimo atgarsiai, kalbėjimas apie būtybes, kurios kaime visą laiką buvo greta lietuvių. Niekas neabejojo, kad jos yra virš namų durų, todėl žmonės kabindavo ten šermukšnio vainiką, o jeigu eidavo kur nors naktį, tai būtinai rankoje turėdavo šermukšninę lazdą, nes velnias bijo šermukšnio.
– Minėjote, kad suvalkiečiai kitokie. Jūs parašėte knygelę „Aš – lietuvis“, kuri buvo pristatyta kaip šiltas ir savitas požiūris į mūsų šaknis, į mažus ir didelius dalykus, kurie būdingi tik mūsų tautai, protėviams, pajautimui ir įpročiams. Lietuva tokia maža žemė, ar iš tikrųjų, kalbant apie regionus, mūsų gamta labai skiriasi?
– Žinoma, skiriasi. Pavyzdžiui, šilų dzūkai gyvena tik pušynuose, miškuose. Įsivaizduokite buitį, gyvenimą šilų dzūko ir suvalkiečio iš Šakių rajono – viskas skirtinga, tai, ką jisai mato, ką jis girdi, ką jis iš žemės gauna. Čia svarbu, kad Suvalkijoje XIX a. pradžioje buvo panaikinta baudžiava, visi tapo laisvi.
Didžiulė Vakarų įtaka iš Rytprūsių ir Vokietijos, iš pradžių viskas buvo sunkiau priimama, bet paskui tai tapo norma ir, žinoma, reikalavimai formavo žmogų, keitė jo požiūrį į knygas, mokslą Suvalkijoje. Buvo gana daug žmonių, kurie jau XIX a. baigė universitetus Europoje ir pasaulyje.
Žmogus yra pavydi būtybė – jei vienas kažką padaro ir jam gera, tai kitas ne tik tų vaisių nori, bet dažnai nori ir pakartoti tą patį kelią. Dzūkai labai nuoširdūs. Jiems visą laiką teko dalintis bendruomenėje, jie gyvena uždarame kaime, o suvalkiečiai seniai išsidalinę, kiekvieno atskira sodyba, namai kaip atskiras pasaulis su nuosava žeme, už tvoros kaimynai. Kaimas, kuriame, sakykime, yra viena arba dvi pavardės, pavyzdžiui, Musteika, – fenomenas.
Gamta daug ką formuoja, tiksliau daug ką formavo. Šiandien viskas pasikeitė ir karta, kuri dabar auga, yra keistas dalykas. Turime įdėti labai daug pastangų ir kaip nors ją sugrąžinti prie gamtos, aiškinti tai, ką kiekvienas kaimo žmogus tiesiog žinojo.
Pradinių mokyklų mokytojai sako, kad vaikai neskiria eglės nuo pušies. Anksčiau kaimo vaikai, eidami į mokyklą, žinojo, kur kiškio nubėgta, o kur lapės nueita. Dabar vaikai nežino, iš kur atsiranda duona ir kas yra linas.
– Ko žmogus netenka gyvendamas ne gamtoje?
– Paties savęs, savo ištakų. Kyla didelė grėsmė prarasti savo tautinį identitetą, prarasti save. Žinote, sakoma „aš būsiu pasaulio pilietis“, bet man tai panašiau į suneštinį balių, kai negali ateiti tuščiomis. Tu gali būti deramas pasaulio pilietis, jei esi tvirtas lietuvis – su savo žinojimu, su savo išmanymu. Jeigu ne, kaip tu gali kur nors pritapti?
Švedijoje gamta ir paukščių stebėjimas yra antroji religija. Tai fenomenas, nes kiekvienas švedas namuose būtinai turi paukščių pažinimo vadovėlį. Aš netikiu, kad kada nors lietuviai pažins taip paukščius – tai būtų stebuklas.
NAUJAUSI KOMENTARAI
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Dargana nerimą kelia sodininkams ir ūkininkams: kaip apsaugoti augalus nuo šalčių?1
Daug šalies regionų pirmadienį prabudo su sniegu ar bent šlapdribos likučiais. Dalis Šiaurės Lietuvos išvydo ir penkių centimetrų storio sniegą kiemuose. O Vakarų Lietuvoje nuo kritulių gausos užtvindyti ir uždaryti trij...
-
Įsigalioja draudimas Nemuno deltos regioniniame parke žvejoti karšius
Nuo balandžio 22 iki gegužės 20 dienos Nemuno deltos regioninio parko vandens telkiniuose įsigalioja draudimas žvejoti karšius, praneša Aplinkos ministerija. ...
-
Floristė savo darbais siekia džiuginti žmones4
Vis daugiau žmonių šalia pagrindinio savo darbo imasi kūrybinės veiklos, kuri jiems teikia malonumą. Viena tokių – komunikacijos specialistė Virginija Tulevičiūtė, iš natūralių, gamtoje randamų medžiagų kurianti išskir...
-
Atšilus orams viešose vietose lesinti paukščius draudžiama10
Atšilus orams, viešose vietose lesinti paukščius draudžiama, tai buvo galima daryti tik žiemą, dabar paukščiai turi patys ieškotis natūralaus maisto. ...
-
Sodininkams ir daržininkams balandis – didžiųjų darbų mėnuo
Sodininkams ir daržininkams – darbymetis: reikia apsirūpinti sėklomis, sodinukais ir planuoti derlių. Nesate tikri, ar nieko nepamiršote? Apželdinimo kursų įkūrėja Lina Liubertaitė sudėliojo svarbiausius akcentus ir priminė, kokiems la...
-
Veterinarijos gydytoja: augintinio gerovė – šeimininko atsakomybė4
Kiekvienas gyvūnų mylėtojas pritars, kad augintinis kasdienybei suteikia daug meilės, džiaugsmo ir gerų emocijų. Veterinarijos gydytoja Ugnė Černiauskaitė primena, kad, norint užtikrinti gerą gyvūno savijautą, svarbu kruopščiai pasirūpin...
-
Kaip apsaugoti tiek save, tiek savo turtą nuo klimato reiškinių?6
Jau kelias paras Lietuvoje siaučia smarkios vėtros. Gelbėtojai jas spėjo praminti vienomis aršiausių šiemet. Plačiau apie vėtras ir jų padarinius LNK žurnalistas kalbėjosi su Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento ci...
-
Prašo vėl leisti žvejybą Kauno centre: ką, iš pensijos pragyvensi?20
Gali būti, kad pačiame Kauno centre vėl bus galima žvejoti. Santakoje žvejyba uždrausta prieš beveik dešimtmetį, tačiau dabar žvejai prašo tokį draudimą naikinti. ...
-
Ar lapai gali pakeisti maisto produktus?4
Botanikos sodo mokslininkė Viktorija Januškevičė Lietuvos ir Portugalijos laboratorijose lapus tyrinėja jau aštuonerius metus. Sako atradusi, jog naudingos ne tik uogos, bet ir lapai – pavyzdžiui, šaltalankių, kanapių, &scaron...
-
Po širdį veriančios nelaimės – apie žemai skraidančius gandrus įspėjantys ženklai3
Viename Vokietijos miestelyje gandrų tiek daug, kad bendruomenei prireikė naujų ženklų, kurie įspėtų vairuotojus apie žemai skraidančius paukščius. ...