Dar gal bus, juk vasario net vidurio nepasiekėme. Trumpas šis mėnuo, o jam dar reikia daug ką nuveikti, kad mums blogų prisiminimų apie žiemą neliktų. Matyt, reikėtų geros pūgos, dar – šaltuko ir, žinome, gero snygio. Tik ar bus? Ar matysime tai, kas taip būdinga vasariui, šiam pūgų ir šėlsmo mėnesiui?

Gali būti, kad to neregėsime. Arba matysime tik daug lengvesnį, švelnesnį žiemos šėlsmo variantą, kuris taip ir liks neišgirstas ir prisimintas. Kartais pagalvoji – labai jau vienodos tapo mūsų žiemos, viena už kitą trumpesnės, švelnesnės. Imi ir pagalvoji: kaip po keleto metų pasakysi, kas ten kažkada buvo?

Šaltuką pučianti savaitė šiek tiek reabilitavo žiemą. Bent jau ežerų ledą pastorino, žemę centimetru kitu giliau sustingdė. Na, o visa kita, atrodo, galios tik savaitę. Gal – dešimtį dienų, nes tiek turėtų tęstis dar žiemiški orai, žiemiškos nuotaikos...

Tie, kas mėgsta žiemą, ko gero prašytų – o gal galima ilgiau pabūti? Tačiau visiems to nereikia, mums reikia pavasario. Jis ateis – ar gali būti kitaip? Tačiau gali būti, kad ir šiemet neregėsime tikro polaidžio ir potvynio, nes sniego per mažai, be to, vasario antroje pusėje saulutė moka sniegą taip graužti ir garinti, kad jis tiesiog akyse sutirpsta žemėn nepaliedamas nė vieno lašo.

Taip, tokie pavasariai ne naujiena, yra buvę ne kartą taip, kad be ženklo, be potvynio sutirpdavo net stori, ledo tarpais perdengti pusnynai. Kur jau ten šios žiemos driekanos... Kiek čia jų tebuvo... Tačiau grįžkime dar į žiemą. Kaip tik dabar galima pamatyti pirmuosius šios žiemos vabzdžius.

Pala, ar mes nieko nesupainiojome? Juk čia žiema, toks visa stingdantis metas, o mes – apie gležnus vabzdelius. Juk atrodo, kad jie beregint suragėtų iš šalčio... Taip daug kam atrodo, bet gamtoje yra kitaip – dabar galima matyti aktyvių vabzdžių, kuriems žiema visai nebaisi. Bet tai yra naujienos tik mums, nes gamtoje tai vyko ir vyksta visada.

Ir tai – ne vienintelės žinios, galinčios mums tapti staigmena. Tokių yra labai daug, nes vietiniai gyvūnai ir augalai savaip susigyveno su žiema. Kiekvienas jų apie tai „nežino“ ir savo kelio ar sprendimų nesirenka. Tačiau gamta jiems padėjo – suformavo savybes, puikiai derančias su gamtos sąlygomis. O tada, kai žiema tampa kitokia, daug kas pasikeičia...

Atrodo, kad šalčius jau išlydime ir niekas negalėtų pasakyti, ar jų dar regėsime. Galbūt. Tačiau kyla mintis – palyginti su keletu mūsų jau regėtų kitokių metų, ar šiemet pavasaris nebus vėlesnis?

Įdomus šis klausimas dabar, kai dar nesusitarta dėl žiemos tęsinio. Tačiau gali būti visko, ne tik šaltuko – dangus dar gal sniegelio šiek tiek pabers, gal pūgą vieną kitą susuks. Tiesa, senojo sniego, to, kur gulėjo nuo sausio pradžios ir jau susmego, suledėjo labai mažai, juo lyg grindiniu vaikšto stirnos, net šernai. Tai galime keliauti ir mes, tik prie gyvūnų arti neprieisime – labai jau jis traška ir braška.

Tačiau jau sakėme, kad ne visiems dabar žiema ir mes rūpime. Prieš keletą dienų stebėjau ant kalnelio ramiai sau tupinčią vestuvių nuotaikos apimtą lapę. Sustojau netoli kelio pakraštyje, pro langą pafotografavau – lapė tik pažiūrėjo į mane tokiu priekaištingu žvilgsniu (atseit – važinėjai čia ir trukdai, et...) ir vėl nusigręžė į mišką – ten, kur gyvena lapės. Taigi lapių pasaulyje dabar svarbiausios lapės... O žiema? Na ką ten ta žiema...

O ar gali žiemos pabaiga būti kitokia? Ieškodami atsakymo į šį klausimą, atsivertėme ką tik atnaujintos Žuvinto biosferos rezervato svetainės rubriką „Gamtos dienoraštis“, kurioje yra įrašai, kad 2016 m. vasario 8 d. prie Kalniškės miško, netoli Žuvinto, stebėta parskridusi pirmoji gervių pora. Po dienos gervės stebėtos jau ir Žuvinte, tądien ežero gylėse jau atsivėrė didokos properšos, kuriose plaukiojo gulbės, aplinkui skraidė paprastieji kirai. Vasario 14 d. Žuvinte prasidėjo dirvinių vieversių migracija, vasario 17 d. sugrįžo varnėnai, o properšose jau laikėsi apie 60 pilkųjų žąsų, didžiosios antys, klykuolės.

Tai šiek tiek neįprasta, bet smagu skaityti tokius dalykus, juos lyginti su šiais metais. Manau, kad jau tame yra gili užrašų, kuriuose visa tai fiksuojama, prasmė. Tačiau yra buvę ir kitokių žiemų bei pavasarių. Štai atsiverčiau savo gamtos stebėjimo užrašus – 1980 m. pavasarį pasitikau Žuvinte, tačiau vasarį apie šilumą ir migruojančius paukščius net nesvajojome. Beje, ne tik vasarį.

Kas gi buvo tais metais? O, 1979–1980 m. žiema buvo labai gili. Vasario 15 d., nors ir švietė saulė, buvo labai gilus sniegas, vasario 18 d. sniegas paviršiuje padrėko, juo ropinėjo drugių meškučių vikšrai, straksėjo vorai. Tačiau paskui vėl grįžo šaltis – vasario 25 d. šernai galėjo keliauti tik išmintais takais, nes sniege jie tiesiog nugrimzdavo.

Kovo 1 d. dar snigo. Kovo 10 d. dar šliuožėme slidėmis, nes plikos žemės lopų nebuvo. Kovo 18 d. buvo 17 laipsnių šalčio, todėl spėjo užšalti naktį bebrų atverta eketė. Kovo 21 d. rytą sutikome su 20 laipsnių šalčiu, kovo 24 d. buvo 16 laipsnių.

Tačiau kovo 27 d. tais metais per vieną dieną įvyko lūžis – iš aukštai šviečianti saulutė niekais pavertė žiemos palikimą, sniegas tirpo tiesiog akyse. Giedojo į šiaurės rytus skrendantys ir dar nė lopelio plikos žemės nematantys vieversiai, varnėnai, Simne prie lizdų triūsė kovai. Kovo 28 d. stebėti pirmi šiaurėn skubantys gandrai, o kovo 30 d. jau traukė žąsys, ežere virš ledo laukų suko rudagalviai kirai, buvo stebėtos didžiosios kuolingos, perkūno oželiai.

Taigi pirmasis atlydys tuomet buvo tik kovo 27-ąją... Nesinori tokios žiemos, manau, kad ir jums ji būtų ne prie širdies.