Vis dėlto, kadangi jie naikinami ne vienus metus, dažniausiai Lietuvoje vietinių mašalų būna vos vienas kitas, nors praėjusio amžiaus pabaigoje per 10 min. nuo žmogaus būdavo nurenkama 1 000 mašalų. Taigi labiausiai žmones vargina iš Baltarusijos į mūsų šalį vėjo atnešami vabzdžiai.

– Kas yra mašalai?

– Mašalai yra dvisparnių būrio vabzdžiai, priklausantys kelioms skirtingoms šeimoms. Upiniai mašalai yra upėse besivystantys kraujasiurbiai mašalai, o kita jų grupė – smulkieji mašalai – vystosi pelkėse ir yra labai smulkūs.

– Kurie mums patys blogiausi?

– Ir vieni, ir kiti siurbia kraują. Tai blogiausia jų savybė.

– Kodėl jų yra tik Nemuno pusėje, bet nėra kituose vandens telkiniuose?

– Upiniai mašalai vystosi Nemune, todėl būtent pietryčių Lietuva, per kurią teka Nemunas, susiduria su upinių mašalų problema. Žmonės, kurie gyvena Labanore, netoli Čepkelių, vakarais pastebi smulkius mašaliukus.

Kadangi jie mažiukai, kanda ten, kur oda plonesnė – apie ausis, apie plaukus. Smulkieji mašalai visiškai nesusiję su Nemunu, jie vystosi drėgnose vietose, pelkėtose vietovėse. Lervos dažniausiai aptinkamos dirvoje.

– Kiek mašalai gyvena?

– Svarbus dalykas, kad kraują siurbia tik apvaisintos patelės, todėl negalime teigti, kad patinai čia niekuo dėti. Patelės gyvena apie mėnesį. Dažniausiai didžiausia kraujasiurbių mašalų rūšių įvairovė yra stebima birželio mėnesį, taigi birželį paprastai jų būna daugiausia.

Prisisiurbusios kraujo, patelės padeda kiaušinius: upinių mašalų patelės – į upę, smulkiųjų mašalų patelės – į drėgną dirvą. Ten mašalai žiemoja, laukia kito pavasario. Tada išsirita lervos ir vėl užauga skraidantys kraujasiurbiai mašalai.

– Turime nemažą bėdą – Nemune reikia naikinti.

– Nemune mašalai naikinami. Upiniai mašalai gerokai stambesni už smulkiuosius ir jų seilės labai toksiškos. Prieš siurbdamas kraują, mašalas į žaizdelę suleidžia savo seilių, dėl kurių kyla lengva alerginė reakcija: iškyla gumbai arba įkąstas vietas labai niežti. Taigi upinių mašalų seilės yra toksiškiausios ir sukelia daugiausia nemalonumų.

Kita vertus, jų seilės gyvuliams netgi gali sukelti negalavimą, vadinamą simuliotoksikozę, nuo kurios gyvulys gali netgi kristi. Žmonės dažniausiai nebūna taip stipriai sukąsti, kad jiems grėstų mirtis. Dėl to pietryčių Lietuvoje jau beveik prieš 20 metų kraujasiurbiai upiniai mašalai pradėti naikinti.

– Ir šiemet tai jau padaryta?

– Taip, šiemet padaryta. Bet norėčiau prisiminti tuos laikus, kai mašalai buvo pradėti naikinti, tai buvo apie 1998 –1999 m. Tada puolančių mašalų gausumas iš tiesų buvo labai didelis – per 10 min. nuo vieno žmogaus nurinkdavome daugiau kaip 1 000 mašalų. Tokia situacija privedė prie to, kad kraujasiurbius upinius mašalus buvo pradėta naikinti.

– Kiek nuskrenda nuo Nemuno mašalai?

– Skirtingos mašalų rūšys skrenda skirtingus atstumus. Rūšis, gyvenanti Nemune ir linkusi kąsti, skrenda labai toli. Ne tiek pati skrenda, kiek yra pernešama su oro masėmis, palankiais vėjais. Todėl pietryčių Lietuvoje, kai upiniai mašalai mūsų teritorijoje yra naikinami, bet nenaikinami Baltarusijoje, jų pagausėjimas dažniausiai būna susijęs su pietryčiu vėjais.

Kai vėjo kryptis pasikeičia į šiaurės pusę, mašalų iškart mažėja. Jie gali būti nunešti ir apie 30–40 km., o mokslinėje literatūroje netgi nurodomi 70 km. Kitos mašalų rūšys dažniausiai skraido upių, kuriose vystosi, slėniuose.

– Kada būna didžiausiais jų aktyvumas?

– Visų kraujasiurbių mašalų didžiausias aktyvumas – birželį. Tai šiek tiek priklauso nuo oro sąlygų. Vienais metais būna šiek tiek anksčiau ir pirmieji mašalai jau stebimi paskutinį gegužės dešimtadienį, kitais metais – šiek tiek vėliau. Kadangi jie naikinami jau ne vienus metus, šiek tiek sutrumpėjo jų skraidymo periodas ir dažniausiai jie Lietuvoje stebimi tik tuomet, kai būna užnešami iš Baltarusijos.

Neišnaikinami jie visi ir Lietuvoje, bet jų gausa tokia maža, kad skraido tik vienas kitas vietinis mašalas. Bet vienas kitas mašalas tikrai nėra 1 000 mašalų, kurie buvo surenkami didžiausio jų aktyvumo laikotarpiu.