Prasidėjus masiniam gyvūnų nykimui, galime netekti ir tų, kurie mums gyvybiškai reikalingi, teigia Australijos nacionalinio universiteto profesorius Willas Steffenas. Skaičiuojama, kad per pastaruosius 40 metų pasaulyje išnyko pusė iki tol gyvenusių žinduolių, o Žuvinto biosferos rezervato direktorius Arūnas Pranaitis pastebi, kad nyksta net ir tie gyviai, kurie tikrai neturėtų.

„Kai palyginame duomenis, Žuvinto gamtiniame rezervate buvusius prieš 10–30 metų, ir tuos, kurie yra dabar, matome, kad nyksta net ir tos paukščių rūšys, kurios neturėtų to daryti. Daugiausia omenyje turiu pievų ir pelkių paukščių rūšis, kurios Žuvinte turi lygiai tas pačias gyvenimo sąlygas, kaip ir prieš kelias dešimtis metų. [...] Klausimas – kodėl? Greičiausiai atsakymas paprastas – jos nyksta visame savo paplitimo areale. Tai – didelė problema“, – LRT Radijo laidoje „Ryto garsai“ tikina A. Pranaitis.

Ana Nieto iš Pasaulio gamtos apsaugos organizacijos dalyvavo rengiant neseniai paviešintą pirmąjį išsamų Europos jūrinių rūšių būklės vertinimą. Ji nurodo, kad sparčiai nyksta tokios mūsų valgomos žuvys, kaip lašišos ar tunai, o prof. W. Steffenas perspėja ir dėl bičių nykimo.

Žalios erdvės mažina sergamumą ligomis

Šių metų Europos žaliosios sostinės – Jungtinės Karalystės miesto Bristolio – reklaminis vaizdo klipas skelbia – „Visi turime teisę gyventi sveikoje aplinkoje, kur galime laisvai kvėpuoti, judėti ir susitikti.“ Jame taip pat retoriškai klausiama – galbūt laimė slypi galimybėje kurti savo ateitį? Žaliųjų sostinių šūkis – miestai, tinkami gyventi. Kaip sako Shelly Dewhurst iš projekto „Bristolis 2015“ komandos, išties žalias miestas turi būti tinkamas gyventi ne tik žmonėms.

„Mes stengiamės apjungti žaliąsias miesto erdves. Bristolyje daug žalumos, bet į ją įsiterpia namai. Todėl raginame bendruomenes sodinti įvairius augalus ir taip panaudoti savo kiemus kaip koridorius laukiniams gyvūnams. Bioįvairovė mums labai svarbi“, – tikina S. Dewhurst.

Tokie, atrodytų, savaime suprantami dalykai, kaip gamtos nauda mūsų savijautai ir sveikatai, pabrėžiami, siekiant paskatinti žmones susirūpinti dėl to, kad sparčiai nyksta planetos biologinė įvairovė. Kitaip tariant, užuot pasakoję apie kokio nors skiauterėtojo tritono ar moliusko reikšmę ekosistemoms, mokslininkai pataria – norėdami pagerinti smegenų veiklą ir lengviau susikaupti darbui, padarykite 40 sek. pertrauką ir pasižiūrėkite į medį už lango.

Anot Europos aplinkos politikos instituto eksperto Patricko Ten Brinko, yra įrodyta, kad žalios erdvės taip pat sprendžia triukšmo problemą, o tai teigiamai veikia vaikų gebėjimą mokytis bei mažina žmonių sergamumą širdies ir kitomis ligomis.

„Todėl kartais sakoma, kad daugiau dėmesio vertėtų teikti ne nacionalinei sveikatos apsaugos, bet natūraliai sveikatos apsaugai. Turima omenyje tai, kad gydyti ligas – svarbu, bet pirmenybę reikėtų teikti prevencijai, kuri užkerta kelią ligoms. Tai leistų sutaupyti lėšų tiek valstybei, tiek patiems žmonėms“, – įsitikinęs P. T. Brinkas.

Dirbtinė pieva – nuskurdintos gamtos pavyzdys

Pinigai – dar vienas būdas atkreipti mūsų dėmesį ir pelnyti palaikymą ambicingesnei gamtosaugos politikai, pavyzdžiui, paaiškinant, kuo svarbios pelkės, kartais sakoma, jog jos teikia ekosistemų paslaugas – stabilizuoja klimatą, valo vandenį, stabdo potvynius, augina durpes. Net apskaičiuota, kad vertingiausios Europos gamtinės teritorijos, sujungtos į vadinamąjį „Natura 2000“ tinklą, kasmet suteikia ekosistemų paslaugų už maždaug 300 mlrd. eurų.

Nepaisant to, prof. W. Steffenas sako, kad bandymai įkainoti gamtą pavojingai susiaurina požiūrį į ją. „Blogai yra tai, kad, vertindami tokiu būdu, žmonės gamtą supranta gana siaurai. Atvirai pasakius, to net nereikėtų daryti. Tai reikštų, kad įkainojame pačią būtį – gražų paukštį, už tai, kad jis egzistuoja, nuostabų kraštovaizdį, augalus ir gyvūnus, kurie mums teikia džiaugsmą. Ekosistemų paslaugos nepajėgios aprėpti to gilesnio psichologinio ryšio, kurį turime su gamta“, – teigia prof. W. Steffenas.

Galimas daiktas, kad būtent to gilesnio ryšio neturėjimas – viena iš priežasčių, kodėl, remiantis kai kuriais skaičiavimais, per pastaruosius keturis dešimtmečius žemėje išnyko pusė laukinių žinduolių. Paminėjus naikinamas buveines, prieš akis greičiausiai iškyla plynai kertamos Amazonijos džiunglės ar panašūs egzotiniai vaizdai. Vis dėlto, kaip liūdnai juokauja mokslininkai, dykumos nereikia ieškoti taip toli – užtenka pasižiūrėti pro langą. Bet kuri dirbtinė pieva prie namų ar darbo yra puikiausias nuskurdintos gamtos pavyzdys.

„Maždaug 100 kv. m. dekoratyvinės vejos rasite vieną–tris augalų rūšis, kai natūralioje pievoje gali būti 75 ar 100 augalų rūšių“, – sako Žuvinto biosferos rezervato direktorius A. Pranaitis. Pasak biologo, nepadeda ir tai, kad retas supranta gamtoje esančius ryšius ir geba atpažinti nerimą keliančius ženklus.

„Kartais pykstame ant paukščių, kurių elgesys – pasikeitęs. Pavyzdžiui, ant varnėnų, kurie šiais laikais puola vyšnias, skabo braškes ir visa kita, ką tik sugeba susirasti. Bet jie elgiasi visiškai natūraliai dėl paprasčiausios priežasties – jie nesuranda maisto natūraliose buveinėse, kuriose pripratę jo rasti. Nenoras ir nesugebėjimas išsaugoti natūralią aplinką kartais atsigręžia prieš mus. Tuomet esame pasimetę ir nežinome, kokios to priežastys“, – pastebi A. Pranaitis.

Sparčiai nyksta verslinės žuvys

Trijų Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) universitetų – Stenfordo, Prinstono ir Berklio – mokslininkai birželio pabaigoje paskelbė studiją, kurioje perspėja apie masinį rūšių nykimą, kokio planeta nematė nuo tada, kai išnyko dinozaurai. Šio reiškinio ženklai stebimi ir Lietuvoje.

„Kai palyginame duomenis, Žuvinto gamtiniame rezervate buvusius prieš 10–30 metų, ir tuos, kurie yra dabar, matome, kad nyksta net ir tos paukščių rūšys, kurios neturėtų to daryti. Daugiausia omenyje turiu pievų ir pelkių paukščių rūšis, kurios Žuvinte turi lygiai tas pačias gyvenimo sąlygas, kaip ir prieš kelias dešimtis metų. [...] Klausimas – kodėl? Greičiausiai atsakymas paprastas – jos nyksta visame savo paplitimo areale. Tai – didelė problema“, – tikina A. Pranaitis.

Pabrėžiama, kad žinduolių, žuvų, paukščių, roplių ir varliagyvių būklės skaičiavimams buvo naudojami labai konservatyvūs, t. y. optimistiniai, rodikliai, bet, nepaisant to, tyrimo rezultatai kelia nerimą. Pasak minėto tyrimo autorių, jei nebus imtasi skubių priemonių, skaudžias biologinės įvairovės nykimo pasekmes žmonija tiesiogiai pajus jau po trijų kartų.

Nykstančių rūšių sąrašus sudarinėjančios Pasaulio gamtos apsaugos organizacijos duomenimis, kas ketvirtai rūšiai Europoje gresia išnykimas. Organizacijos atstovė Ana Nieto dalyvavo, rengiant neseniai paviešintą pirmąjį išsamų Europos jūrinių rūšių būklės vertinimą.

„Vertinome žuvų nykimo greitį ir kas joms kelia didžiausią grėsmę. Rezultatai rodo, kad beveik 8 proc. rūšių gresia išnykimas. Dauguma šių žuvų yra verslinės: lašiša, menkė, atlantinis tunas. Tai – tokios žuvys, kurias valgome. Vertinimas rodo, kad didžiausia grėsmė yra pergaudymas. Tai – ir tikslingas žvejojimas, ir vadinamoji priegauda, kai į tinklus patenka kitos žuvys ir jų atsikratoma. Tai pagrindinė priežastis“, – nurodo A. Nieto. Ji priduria, kad yra ir kitų grėsmių: tarša, pakrančių vystymas.

Nyksta gyvybiškas funkcijas atliekantys vabzdžiai

Žinoma, augalai ir gyvūnai nyksta ne tik dėl to, kad juos pernelyg intensyviai naudojame maistui. Pastarųjų 500 metų pokyčius iliustruojančiame žemėlapyje ryškiai raudonuoja visos vadinamosios išsivysčiusios šalys. Tai – regionai, kuriuose biologinės įvairovė susitraukė trečdaliu. Tai vyksta ir dėl to, kad dėl miestų plėtros, intensyvaus žemės ūkio ir taršos sunaikinamos rūšims išgyventi būtinos gamtinės buveinės. 75 proc. Europos gamtinių buveinių būklė įvardijama kaip prasta. Naujausioje Europos gamtos būklės ataskaitoje išskiriamos ypač skurstančios natūralios pievos Lietuvoje.

„Ar balansas tarp natūralių ekosistemų ir intensyvaus ūkininkavimo nėra pažeistas? Manau, kad tai padaryta jau seniai ir turime labai griežtai pasižiūrėti į tai, kad ūkininkaujame ne tik sau, bet ir tam, kad išlaikytume šiokį tokį ekosistemos balansą“, – atkreipia dėmesį A. Pranaitis.

Mokslininkai pažymi, kad įvertinti biologinės įvairovės būklę – nelengva. Dažnai tam nepakanka duomenų. Istoriškai labiau tyrinėtos vadinamos „charizmatiškos“ rūšys – paukščiai ir žinduoliai. Paradoksalu, tačiau tarp sparčiai nykstančių organizmų, apie kuriuos labai trūksta informacijos, yra bitės, nuo kurių priklauso ir mūsų apsirūpinimas maistu. Kaip pasakoja prof. W. Steffenas, vienas iš rodiklių, naudojamų, vertinant rūšių nykimo greitį, – ekosistemos nepaliestumo indeksas. Jis padeda apskaičiuoti, kiek gamta pajėgi atlikti vieną ar kitą funkciją.

„Prarandame rūšis, kurios būtinos mums patiems dabar, pavyzdžiui, bitės. Sistema nebėra tokia atspari, kad užkirstų kelią pokyčiams. Pateiksiu palyginimą – įsivaizduokite lėktuvą, kuriame yra daug varžtelių. Jūs imate juos išsukinėti. Kurį laiką lėktuvas vis dar skrenda, bet išsukus vieną – esminį – varžtelį nukrenta sparnas. Tą patį darome su biosfera. Deja, nežinome, kur toji riba – kiek biologinės įvairovės galime prarasti, kol tikrai pateksime į didelę bėdą“, – pabrėžia mokslininkas.

Puikus būdas saugoti gamtą – pastatų apželdinimas

Siekiant išsaugoti gamtos elementus, nuo kurių priklauso planetos gyvavimas, steigiamos saugomos teritorijos. Gamtininkai imasi ūkininkų vaidmens ir šienauja apleistas natūralias pievas, kad jos nevirstų krūmynais. Verslinių žuvų žvejyba ribojama, leidžiant atsikurti jų populiacijoms. Kai kurias rūšis bandoma veisti nelaisvėje, tačiau A. Pranaits sako, kad to nepakanka.

„Tiesiog nėra įmanoma išsaugoti rūšių, jei apsaugos priemonės bus taikomos vien tik saugomose teritorijose ir nebus imamasi labai aktyvių veiksmų už saugomų teritorijų ribų. Labai dažnai net nežinome konkrečių priežasčių, dėl kurių rūšys nyksta. Tuomet pats geriausias būdas – ne saugoti rūšį tiesiogiai (žinoma, tai irgi labai svarbu), bet išsaugoti jos gyvenamą aplinką“, – tvirtina pašnekovas.

Kaip minėta pasakojimo pradžioje, gamtos sąskaita besiplečiantys miestai irgi galvoja, kaip išsaugoti biologinės įvairovės saleles betono džiunglėse. Vienas tokių būdų – privalomas renovuojamų, naujų, arba komercinių pastatų apželdinimas. Europos žaliųjų stogų ir sienų federacijos duomenimis, pernai jų plotas siekė beveik 96 mln. kv. m. Tokių stogų daugiausia Vokietijoje ir Šveicarijoje. Pasak federacijos atstovės Veros Enzi, dalis jų skirti būtent biologinės įvairovės apsaugai.

Ji nurodo, kad stogai yra kelių rūšių, todėl kiekvienas gali sau pasirinkti tinkamiausią variantą. V. Enzi teigimu, vadinamieji ekstensyvieji žalieji stogai yra ypač populiarūs, nes yra lengvi, paprastai įrengiami ir prižiūrimi. Taip pat yra intensyvieji stogai, kurie reikalauja daug investicijų, gali būti netgi paversti į parkus.

„Tačiau yra tarpinis variantas (man jis ypač įdomus), nes suteikia daug galimybių prisidėti prie miesto bioįvairovės palaikymo, sudaryti sąlygas augalus apdulkinantiems vabzdžiams ir kitiems bestuburiams, pavyzdžiui, vorams. Tokie stogai pasižymi ypač dideliu rūšių skaičiumi. Juos gana lengva prižiūrėti, nes tikslas – įkurdinti ilgalaikę, funkcionuojančią ekosistemą ant stogo. Šios technologijos tikslas – grąžinti gamtą į miestus“, – sako V. Enzi.

W. Steffenas: reikia tinkamai išrinkti politikus

Autoriai, atlikę minėtą tyrimą, skelbiantį apie masinio rūšių nykimo pradžią, teigia, kad sustabdyti šiuos negrįžtamus procesus dar įmanoma, bet laiko liko nedaug. Aptariant sprendimus pastebima, kad be mokslinių įrodymų ir ambicingų aplinkosaugos priemonių, būtina kitokiomis vertybėmis pagrįsta politika.

„Kaip ne specialistas turiu pasakyti, kad tai įmanoma tik demokratinėje politinėje sistemoje. Reikia, kad žmonės imtų gamtą vertinti kaip svarbų dalyką ir pradėtų rinkti politikus, kurie sutinka, jog reikalinga stipri ekonomika, tačiau ne mažiau svarbu – turėti etinius principus, padedančius nuspręsti, kokiu būdu ją vystyti. Reikia, kad ekonomika nebūtų vienintelis matas. Tai– etikos aspektas“, – įsitikinęs mokslininkas.

Jo nuomone, labai įdomu stebėti, kas vyksta socialiniuose tinkluose ir kaip keičiasi dalykai, kurie formuoja žmonių nuostatas. Anot jo, keičiasi tradicinės politinės sistemos, visuomenė, todėl mūsų laukia labai įdomūs laikai.

Šiųmetės Europos žaliosios sostinės Bristolio gyventojai, važiuojantys dviračius ar atnešę prie rūšiavimo konteinerių senas stalines lempas ir gofruoto kartono pakuotes, nustemba ir susigėsta. Juos apsupę savivaldybės darbuotojai perdainuoja grupės ABBA dainą, dėkodami už tai, kad jie padeda tausoti gamtą ir kabina ant kaklo simbolinį medalį.

Žinant, kad žmogus yra viena iš nedaugelio rūšių, kurių vis daugėja, o pastangų išsaugoti tai, kas palaiko gyvybę, trūksta, dėkoti tiems, kurie daro bent tiek, tikrai yra už ką.