Anot jo, gamtininkų veikla yra buvusi politizuota ir tik 1989 m. prasidėjo pokyčiai – gamtą imta analizuoti, remtasi tautinės mokyklos koncepcija.

– Kokia Lietuvos jaunųjų gamtininkų istorija?

– Daugelio suvokimas apie jaunuosius gamtininkus – skirtingas. Vieni mano, kad tai vaikai, kurie tiesiog tinkliuku gaudo drugelius po pievą, kiti galvoja, kad jie augina daržoves. Šis suvokimas keitėsi. Reikia pripažinti, kad jaunieji gamtininkai ir neformalusis švietimas Lietuvoje atsirado carinės Rusijos laikais, nes pačioje Rusijoje atsirado ir neformalusis švietimas.

Jaunieji gamtininkai, vaikai, tuo metu dalį savo laisvalaikio po pamokų skirdavo ėjimui į gamtą, jos stebėjimui, tyrinėjimui. Pirmasis šaltinis yra Lietuvoje, Vilniaus mokymo apygardos išleistas „Medžių sodinio metraštis“. Jame pateikiama labai įdomių faktų.

Aišku, būdavo paradinių renginių, į gamtą keliaujama su orkestrais, dūdomis. Mokiniai sodindavo medžius, globodavo, tvarkydavo gamtą. Nebūdavo šiukšlių rinkimo, nes galbūt ir šiukšlių buvo mažiau. Vienas įdomiausių faktų, kurį teko matyti, tai mokytojų pasipriešinimas, kai vaikai pasodino medžius, o rusų karininkai kardais juos nukapojo. Rašoma, kad tie rusų karininkai pasmerkti.

Žinoma, visas ugdymas vyko rusų kalba. Tačiau nepriklausomybės laikotarpiu Lietuvoje labai sparčiai ėmė vystytis neformalusis gamtinis švietimas. Tenka pabrėžti, kad didžiausias indėlis priklauso Kauno universiteto profesūrai. Nebuvo nei metodinės literatūros, nei knygų ar leidinių, todėl buvo imta aktyviau rašyti. Kaune buvo įkurta Gamtos tyrimo stotis.

Joje vyko viešosios paskaitos, demonstravimai visuomenei, mokyklų ekskursijos. Iš Gamtos tyrimo stoties dabar išsivystė Tado Ivanausko zoologijos muziejus. Tačiau joje buvo padaryta pradžia. Atsirado autorių, kurie pradėjo rengti gamtinę metodinę literatūrą, vėliau atsirado pirmieji būreliai.

Keli leidiniai, o jų prieškario Lietuvoje galbūt buvo daugiau nei dabar, ėmė propaguoti neformaliojo gamtinio švietimo idėjas. Tai žurnalai „Mokslo dienos“, „Kosmos“, leistas Prano Dovydaičio. Pastarasis leidinys buvo labai rimtas, bet turėjo populiarų priedą „Gamtos draugas“. Daugiausia dėmesio neformaliam gamtiniam švietimui skyrė žurnalas „Gamta“, kurį įsteigė Lietuvos gamtos draugija.

Tuo metu pradėta rimtai rūpintis neformaliojo švietimo būrelių veikla, jų programomis. Būrelių atsirado ne tik Kaune, kur buvo pagrindinės gimnazijos, bet ir, pavyzdžiui, Žeimelyje. Tai Lietuvos provincija, kur Kauno universiteto ugdytiniai jau dirbo gimnazijų mokytojais ir norėjo užsiimti tuo su vaikais.

– Kada ir kaip viskas prasidėjo Pavilnių parke, Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centre?

– Tai taip pat įdomi ir ilga istorija. Metraščiai sako, kad šioje vietoje 1926 m. buvo pradėtas sodinti parkas Vilniaus vaivadai, mat čia buvo jo vasarnamis. Tai daryti pradėjo želdynų entuziastas Kirtiklis, jo pavardė nežinoma. Parko likučių yra ir šiandien.

Vėliau čia buvo įsikūręs Lietuvos švietimo ministras ir premjeras Mečislovas Gedvilas. Tačiau, dėl žinomų įvykių, 1953 m. jis vasarnamio neteko ir taip atsirado Respublikinė jaunųjų gamtininkų stotis. Taigi gamtininkai savo veiklą Pavilnyje skaičiuoja nuo 1953 m.

Būta visko, ką dabar gal vertiname keistai. Gamtininkų veikla politizuota, buvo brukama gamtonauda. Tačiau maždaug 1989 m. ir gamtininkų veikloje prasidėjo pokyčiai. Tai liudija išlikę metraščiai, rašyti tuo laikotarpiu. Gamtininkai ėmė analizuoti Lietuvos gamtą, tautines tradicijas, imtasi vadovautis tautinės mokyklos koncepcija. Ten sakyta, kad pirmiausia gamtinis ugdymas turėtų remtis tėviškės pažinimu, vėliau – tėvynės pažinimu, galiausiai – tarptautinio konteksto suvokimu.

– Kuo skiriasi vaikų požiūris į gamtą šiandien ir praeityje?

– Pirmiausia, gamta nėra neribotas išteklius. Anksčiau buvo manoma, kad reikia pakeisti upių vagas, reikia eksploatuoti gamtą. Dabar suprantame, kad gamtą reikia išsaugoti kitoms kartoms. Tam, kad išsaugotume, turime gamtą pažinti kuo giliau. Dėl to dabartiniai vaikai, vadovaujami mokytojų, stengiasi kuo daugiau sužinoti apie gamtą ir ją vertinti, suvokti gamtą kaip vertybę ir duotybę.

– Radijuje kalbiname jus kas antrą savaitę, bet nežinome, ar esate buvęs jaunuoju gamtininku.

– Taip, labai seniai esu buvęs jaunuoju gamtininku ir dalyvavęs šio centro veikloje, gamtininkų olimpiadose. Tai palikdavo įspūdį. Biologų olimpiadose buvo galima pamatyti gamtininkus, kurie žinomi ir dabar, o kai kurių jau nebėra. Jie būdavo vertinimo komisijos nariai, užduodavo klausimus, duodavo užduotis. Po kurio laiko, atėjus čia dirbti, teko bendradarbiauti su jais kaip kolegomis, partneriais, tai padarė didelį įspūdį.