Vytautas Miškinis - "Ąžuoliuko" choro meno vadovas
#1
25 birželio 2009 - 12:39
Klausimus prašau užduoti iš anksto.
#2
25 birželio 2009 - 02:08
kodėl Liepaitės dalyvavo LTV chorų konkurse, o Ąžuoliukas - ne?
#3
25 birželio 2009 - 09:53
Ar įmanoma išlavinti klausą - jeigu labai labai nori dainuoti, bet klausos neturi, ar galima kaip nors ją įgyti, mokantis dainuoti ir daug dirbant?
Kuris gyvenimo tarpsnis Jums labiausiai įsiminė? Kodėl?
#4
26 birželio 2009 - 08:29
norėčiau paklausti, iš ko gyvena chorų vadovai?
Lietuvoje veikia daugybė chorų, tačiau iš ko gyvena jų vadovai - dirigentai..
Kokia dabar dirigento alga.
#5
26 birželio 2009 - 08:30
sako, kad darbą reikia keisti maždaug kas 5-7 metus, kad neišsikvėptum.
Jūs Ąžuoliukui vadovaujate jau 30 metų... ar neketinate keisti darbovietės?
#6
26 birželio 2009 - 08:32
Bibliotekininkai verkia, daininkai protestuoja ir t.t.
Kažkaip nesigirdi chorų vadovų balso. Ar jūs gerai gyvenate, kad nesiskundžiate?
#7
26 birželio 2009 - 08:34
kaip vertinate šiandieninę kultūros politiką ir jos vadą, kultūros ministrą Remigijų Vilkaitį?
kaip vertinate VEKS projektą? ar tikrai tai, ką matome, kas daroma yra kultūra siaurąją prasme?
#8
26 birželio 2009 - 08:40
Gerbiamas Vytautai, jei neklystu, "Ąžuoliukui" vadovaujate jau tris dešimtmečius. Ar pastebite kartų skirtumus? Galbūt anksčiau su vaikais dirbti buvo paprasčiau, juk visi sako, kad jaunoji karta pas mus dabar išlepusi?
#9
26 birželio 2009 - 08:43
kokia nauda jaunimui lankyti chorą? Kai vaikystėje lankiau chorą bažnyčioje, ten ėjau dėl galimybės keliauti. Bet gyvenime man dainavimo žinių nelabai prireikė... o Lietuvoje visi dainuoja - milijonai chorų, ansamblių, grupių, atlikėjų... tik va nei Eurovizijoje, nei kituose normaliuose konkursuose nelaimim.
Gal geriau vienas geras profesionalas, nei 100 mėgėjų...
#10
26 birželio 2009 - 09:07
Ar ne pernelyg patetiškas toks vertinimas, juk aplink Lietuvą yra kur kas daugiau "dainuojančių šalių", kurių dainavimo tradicijos kur kas plačiau žinomos pasaulyje?
Kaip manote, ar, ir kaip pasikeitė požiūris į chorus Lietuvoje po televizijos konkurso "Lietuvos balsai"?
#11
26 birželio 2009 - 09:11
Kaip taupymas atsiliepė Tūkstantmečio dainų šventei, kokių projektų teko atsisakyti? Ko nepamatys ir nepatirs žiūrovai ir dalyviai?
#12
26 birželio 2009 - 09:16
#13
26 birželio 2009 - 09:58
Labai malonu per televizijų projektus stebėti jūsų pasisakymus. Esate pakankamai kritiškas. Todėl klausimas: ką manote apie dabartinę pop muziką bei jos atšakas? Ar folk muzika su roko elementais jūsų nenervina?
Antras klausimas: ar norinčiųjų dainuoti vis dar daug? Ar berniukai noriau dainuoja, ar spardo kamuolį?
Trečias klausimas: ką žmogui duoda dainavimas? Dvasine prasme, emocine?
Ačiū už atsakymus, pagarbiai.
#14
26 birželio 2009 - 10:04
#15
26 birželio 2009 - 10:04
Klausimus prašau užduoti iš anksto.
Laba diena visiems, kuriems bus įdomūs mano komentarai - matomai, meno pasaulio klausimais.
#16
26 birželio 2009 - 10:08
kodėl Liepaitės dalyvavo LTV chorų konkurse, o Ąžuoliukas - ne?
Kadangi aš pirmininkavau, neetiška vertinti patį save. Antra vertus, galbūt visuomenės dėmesio mes nestokojame , todėl pasirodymas per televiziją mūsų reitingų nepakeltų, nebent sumenkintų, jei mums nepavyktų pasirodymai. O kad dalyvavo "Liepaitės", yra šaunu, kadangi konkurso reglamentas leido tai daryti ir muzikinėms studijoms, ir nebuvo apribotas amžiaus cenzo.
Antra vertus mes tiek užimti aktyvia koncertine veikla, kad fiziškai nebūtume spėję kokybiškai pasiruošti.
#17
26 birželio 2009 - 10:25
#18
26 birželio 2009 - 10:25
Ar įmanoma išlavinti klausą - jeigu labai labai nori dainuoti, bet klausos neturi, ar galima kaip nors ją įgyti, mokantis dainuoti ir daug dirbant?
Kuris gyvenimo tarpsnis Jums labiausiai įsiminė? Kodėl?
Pasaulio statistika rodo, kad didžiausias trūkumas yra tikrų bosų. Viršutiniai balsai - tai yra baritonai arba antrieji sopranai - dominuoja pasaulyje. Gerų tenorų taip pat trūksta, bet Lietuvoje situacija susiklostė tokia, kad geri tenorai nuteka iš Lietuvos gan dažnai. Jei minėtume pavardėmis, mes turime tikrų žvaigždžių - tai Noreika, Prudkauskas, Seilius. Aš norėčiau kalbėti apie klasikinio žanro atstovus. TV konkursas "Triumfo arka" tai akivaizdžiai parodė. Gaila, kad užsienis mūsų jauniems dainininkams atrodo labiau viliojantis - tiek savo veiklos apimtimis, tiek ir finansine kompensacija už tai. Džiugu, kad "pasisvečiavę" užsienyje kai kurie dainininkai karts nuo karto grįžta į Lietuvą. Apmaudu, kad Lietuvos profesionalai kartais nepakankamai įvertina nepaprastai talentingus žmones. Taip atsitiko, pvz., su Urmanavičiūte, kuri Lietuvoje dainininkės karjeros kraitį krovė atlikdama iliustratoriaus Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje funkciją. Nenopriu toliau plėstis.
Bendrą įspūdį susidarau , kad mūsų dainininkus užsienis labiau vertina arba pastebi esant talentingus. Tikrai gerų dainininkų visame pasaulyje yra trūkumas.
Klausą išlavinti įmanoma, jei tai darai nuo vaikystės ir tave ištisai supa muzikinė aplinka. Kuo vėliau pradėsi, tuo mažiau šansų pakankamai ją išlavinti. Medikai sako, kad tai reikia pradėti nuo prenatinėje būsenoje - tai yra, kai vaikas dar nešiojamas motinos įsčiose. Anot amerikiečių mediko Gordono, tik keli procentai žmonijos yra kurti muzikiniam garsui, nes klausą galima vystyti praktiškai visiems, priklausomai nuo tikslo , į kurį einama. Jei nori tapti profesionaliu muzikantu, reikalavimai ir darbas yra visisškai kitoks. Jei tu nori pajusti muzikos skambesio grožį, išsilavinimo pakaktų 50 nuošimčių to, ką turi tikri profesionalai. O šiaip skonis visuomet yra individualus. Jį galima įtakoti mokymo pasekmėje, bet dažniausiai žmonės yra įtakojami muzikinės aplinkos, kuri juos supa. Dėl to yra akivaizdžios muzikinių žanrų madų bangos. Aš gimęs "Beatl'ų" ir "Begees" laikotarpiu, kurių muzika dabartiniam jaunimui yra keistoka. O man keistokas yra hard rockas , nors jazzroką nepaprastai vertinu ir myliu.
Mano gyvenimas yra ištisinis gyvenimo tarpsnis, kadangi tai yra susiję su "Ąžuoliuku", kurį aš atsimenu nuo pat vaikystės, savo muzikinės karjeros pradžios ir tikiuosi tolimesnio šio kolektyvo gyvenimo vertybių. Kartais, metams prabėgus, aš stengiuosi sugretinti su prieš tai buvusiais arba prieš kelis metus buvusiais. Kiekvieni metai turi savo žavesio ir pasiekimų. Neturiu teisės jų išskirti, kadangi tai sudaro kolektyvo gyvenimo visumą ir tam tikrą dalelę manęs jame.
#19
26 birželio 2009 - 10:39
norėčiau paklausti, iš ko gyvena chorų vadovai?
Lietuvoje veikia daugybė chorų, tačiau iš ko gyvena jų vadovai - dirigentai..
Kokia dabar dirigento alga.
Dirigentai gyvena iš šventos dvasios. Tai nėra kalambūras. Tai susiję su pasišventimu savo profesijai. Choro dirigentas - išskirtinė muzikinė asmenybė. Jis ne tik saviraiškiauja meno pasaulyje , bet įtakoja visus savo atlikėjus, o tai nepaprastai atsakingas momentas - tiek psichologine , tiek muzikinio skonio ugdymo, tiek bendravimo su kolektyvo nariais prasme. Tai išskirtinė profesija, kadangi dirigentas turi valdyti ne tik dirigavimo technikos amatą, bet turėti išsilavinimą etikos, estetikos, psichologijos, medicinos, vadybos ir daugelio kitų sričių. Kolektyvo veidas - tai begalinio dirigento triūso pasekmė. Visomis prasmėmis. Muzikiniame pasaulyje sklando graži metafora - "Choras - tai dirigento veidrodis, o geriausias profesorius yra veidrodis". Tuo viskas pasakyta. O ypatingą atsakomybę neša dirigentai, dirbantys su vaikais ir jaunimu. Kiekvienas įtaigiai pasakytas žodis tampa choristui taisykle. Dirigentai net patys nežino, kokią didelę valdymo galią jie turi.
Laimingiausi , matyt, tie, kurie dirba švietimo įstaigose, ypač muzikos mokyklose, nes tai garantuoja pastovų atlyginimą, saugumą bei socialines garantijas. Anksčiau buvęs labai galingas profsąjungų tinklas kuravo meno saviraiškos judėjimą - tai ir šokiai, ir ansambliai, ir chorai, ir teatrai. Jie dažnai glaudėsi prie žinybinių kultūros centrų - tai buvo ideologijos dalis. Menas yra nepaprastai stiprus ideologinis ginklas. Tai suvokė senosios santvarkos šulai. Deja, subyrėjus profsąjungoms, kolektyvai prarado savo maitinimo šaltinį ir juridinę priklausomybę. Dabar esantys kultūros centrai neprivalo išlaikyti chorų, nes tai neapibrėžta jų statute, tai priklauso nuo direktoriaus geranoriškumo bei jo kapše esančių pinigų. Džiugu, kad praeitais metais įsigaliojo dainų švenčių įstatymas. Jis reikalaus peržiūrėti tam tikrų žinybų prievoles, taikomas tame įstatyme. Dainų šventė yra ištisinis procesas - ne tik dainų diena. Į ją einama per kelerius metus. O tai reiškia, kad turi vykti pastovus darbas, repeticijos, vadovas turi gautti pastovų atlyginimą, turi turėti socialines garantijas. Jei mes vadinamės dainų šalimi ir visas pasaulis stebisi mūsų chorinio dainavoimo tradicijomis, manyčiau, valstybės galvos turėtų rimtai peržiūrėti tam tikrus poįstatyminius aktus, kurie garantuotų kolektyvų ir jų vadovų gyvenimą.
Negera padėtis bendrojo lavinimo mokyklose, kuriose dainavimas nėra privalomas, o muzikos pamoka aukštesnėse klasėse apibrėžta kaip pasirinktinis dalykas. Gaila, kad švietimo ir mokslo ministras tiesiogiai nevadovauja mokymo procesui, kadangi mokyklos steigėjo funkcijos yra deleguotos savivaldybėms, nuo kurių vadovų geronoriškumo priklauso situacija choriniame pasaulyje.
#20
26 birželio 2009 - 10:42
Vartotojų skaito šią temą: 0
narių: 0, svečių: 0, slaptų narių: 0





Tema yra užrakinta














