Šnipiškių gyventojai su siaubu prisimena vėlyvą pirmadienio vakarą, kai sename Giedraičių gatvės name įsiplieskė gaisras.
Iš ugnies gniaužtų ir besiveržiančių dūmų kamuolių gaisrininkai išgelbėjo tris asmenis. Skaudžiausiai ši nelaimė palietė Andželikos ir Tado Greiciūnų šeimą. Gaisrininkai iš degančio namo pirmiausia išnešė 70 proc. kūno nudegusį šeimininką, kiek vėliau – dūmais apsinuodijusią jo besilaukiančią žmoną ir mažametį sūnų.
Nelaimę patyrusi trijų asmenų šeima drauge su kaimynais gyveno dviejų aukštų mediniame name. Greiciūnams priklausanti pastato dalis buvo apmūryta, tačiau nuo gaisro tai neapsaugojo.
„Nė nežinau, kaip šią nelaimę vadinti, – graudinosi laikinai pas motiną su keturių metukų sūnumi besiglaudžianti Andželika. – Mano vyro būklė vis dar kritinė. Guli reanimacijoje, jam išdegę visi kvėpavimo takai. Patyriau ir vis dar išgyvenu didžiulį stresą, todėl net kibirkštėlė vilties, kad bus išsaugota jo gyvybės man – labai daug.“
Kol nukentėjusiosios sutuoktinis vaduojasi mirtimi Antakalnio klinikose, moteris rūpinasi sudegusiu būstu, o tiksliau tuo, kas iš jo liko. Giminės ir artimieji padėjo Andželikai uždengti sudegusio būsto stogą, užkalti išdužiusius langus.
„Norint čia vėl gyventi, reikia viską iš naujo tvarkyti. Neliko pusės lubų, pro stogą vanduo varva, viskas, kas buvo viduje, išdegė, išsilydė arba pajuodavo“, – buvusių namų vaizdą piešė pašnekovė.
Apie sugrįžimą į ugnies nusiaubtus namus Andželika kol kas negalvoja. Bandyti atstatyti, anot jos, gal ir galima, bet viskam reikia pinigų. Nukentėjusioji ketina prašyti Vilniaus miesto savivaldybės pagalbos, bet dabar jai svarbiausia – sutuoktinio gyvybė: „Jis vis dar nieko neatsimena, nesupranta ir nežino, kodėl guli ligoninėje. Tadas tik namo prašosi ir haliucinacijas regi.“
Padėjo ir darbdaviai
Antro vaikelio besilaukianti A.Grei-ciūnienė per pastarąją savaitę patirtą stresą malšina viltimi, kad viskas susitvarkys: „Darbdaviai man pagelbėjo: davė laisvo laiko, atlyginimą gaunu. Pinigų tik vyrui gydyti ir būstui tvarkyti reikės.“
Kilusio gaisro priežastimi pašnekovė laiko iš viryklės pradėjusias sklisti dujas. „Pirmadienio vakare, 23 val., išgirdau šnypštimą. Nuėjusi į virtuvę norėjau užsukti dujas, bet man nepavyko. Buvau jau nusirengusi, ruošiausi miegoti. Vyras su vaiku buvo atsigulę kiek anksčiau. Pakviečiau Tadą, tačiau kol jis prabudo ir pribėgo, viskas užsiliepsnojo. Aš tik surėkiau ir griebiau tą akimirką nubudusį sūnų. Paėmusi jį ant rankų išlėkiau pas kaimynę dar prieš tai pačiupusi rankinuką ir mobilųjį telefoną. Kai grįžau pas vyrą, kambarį jau siaubė ugnis ir juodi dūmai“, – skaudžia patirtimi dalijosi Andželika.
Vyrui pagelbėti negalinčiai moteriai ir sunerimusiems kaimynams neliko nieko kita kaip tik pasikliauti skubančių gaisrininkų pagalba. Tado ir Andželikos bute įsišėlusi ugnis netruko persimesti į stogą.
Tačiau nepraėjus nė 8 minutėms nuo iškvietimo gaisrininkai iš namo išnešė gaisro į kampą užspeistą šeimininką.
Žvalgėsi mirusių klientų
Kalbinta Andželikos kaimynė ponia Teresė pasakojo, kad po gaisro į jų namą užsuka įvairiausio plauko žmonių.
„Vis eina ir eina, o kad pagalbą kuris pasiūlytų. Ne, kur tau... Padeda tik patys artimiausi ir kaimynai, o kad seniūnija ar savivaldybė pagalbos ranką ištiestų – nesulauksi. Dar kažkokie iš laidojimo rūmų gaisro vakarą mus lankė. Gal gatavų klientų tikėjosi? Iš žmonių nelaimės biznį daryti norėjo. Šešios gaisrinės, trys greitosios ir dar tas katafalkas, – baisėjosi kaimynė.
Tiesa, gaisrininkų darbą nukentėjusiųjų kaimynė įvertino nepriekaištingai. Pasak jos, vyrai dirbo labai atsakingai, saugojo gyventojų turtą.
„Nei jie ką sudaužė, nei ką suliejo. Mes galėjome ir užtrokšti, ir į orą išlėkti. Jei ne gaisrininkai, nežinau, kas čia būtų buvę. Mūsų namas – visų pamirštas, nieko mums tvarkyti savivaldybė neleidžia. Jei ir bandome, kalėjimu gąsdina. Gal per artėjančius Seimo rinkimus mus kas prisimins, o iki tol...“ – dūsavo rūpestingoji Teresė.
Moteris pasakojo, kad žinia apie gaisrą visiems namo gyventojams buvo labai netikėta. Visi tvarkingai gyvena.
Pirmą kartą gyvenime gaisro siaubus pajutę Giedraičių gatvės namo gyventojai ir šiandien naktimis regi baisiausius košmarus.
„Tą vakarą visi basi ir su pižamomis išbėgome ant sniego. Net šalčio nejutome, toks šokas. Baisumas tik kitą dieną atėjo, pamačius, ką ugnis pridarė. Jėzau Jėzau, kada viskas užsimirš, be raminamųjų negalime. Vakare atsigulę į bet kokį garsą įsiklausome, bijome ir dujas, ir krosnį kūrenti, visko bijome“, – nuogąstavo neįgalią dukrą auginanti Teresė.
Keturiasdešimt metų mediniame name gyvenanti moteris neslėpė, kad gyvenimo sąlygos jų name nepavydėtinos: viskas supuvę, sutrešę, sulūžę. Netgi vesdamiesi vandentiekį gyventojai juto seniūnijos spaudimą.
Savivaldybė žada padėti
Vilniaus miesto savivaldybės Socialinių reikalų departamento direktoriaus pavaduotoja Kristina Sudžienė tikino, kad savivaldybė nori visokeriopai padėti kiekvienam gaisro nuskriaustam miestiečiui, tačiau ne visada tai realu.
„Priklauso nuo to, ko nukentėjusieji prašo, ir ką galime suteikti. Kaip pavyzdį galime prisiminti Žirmūnų gaisrą (tąkart ugnis nusinešė penkių žmonių gyvybes, – red. past.) – būsto netekusieji buvo apgyvendinti savivaldybei priklausančiuose būstuose“, – sakė savivaldybės darbuotoja.
Praradę būstą vilniečiai turėtų kreiptis tiesiai į savivaldybę, ir jeigu padėtis pasirodys tikrai rimta, miesto tarybos sprendimu jiems bus skirtas laikinas būstas iš socialinio būsto fondo. Tačiau praradusieji stogą virš galvos gali ne vien laikinai apsistoti socialiniame būste, bet ir prašyti piniginės paramos.
„Maksimali miesto valdžios kompensacija yra 6 tūkst. litų“, – sakė savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėja Rasa Laiconienė.
Pašnekovė perspėjo, kad kreipiantis dėl paramos, reikia pasirūpinti ir būtinais dokumentais – pajamų deklaracijos pažymomis ir ugniagesių ekspertų išvadomis dėl gaisro. Pasak R.Laiconienės, sudegusiame būste taip pat privalo apsilankyti savivaldybės socialinis darbuotojas ir įsitikinti, ar parama reikalinga.
„Tik po to komisija nuspręs ar skirti paramą ir kokio ji bus dydžio“, – baigė R.Laiconienė.
Lietuviai nelinkę draustis
Nuo gaisro nukentėję, bet dėl jo nekalti daugiabučių gyventojai dėl padarytos žalos kompensavimo gali kreiptis ir į teismą. Vis dėlto apdairiausi vilniečiai stengiasi apdrausti savo nekilnojamąjį turtą ar civilinę atsakomybę ir taip išvengti ieškinių, jei dėl nelaimės, įvykusios jų bute, nukentėtų kaimynai.
„Lietuviai savo būsto drausti dar vis neskuba ir pagal būsto draudimo rodiklius yra paskutinėje vietoje Europoje. Tik kas dvidešimtas daugiabučio gyventojas nežaidžia su likimu ir draudžia savo nekilnojamąjį turtą“, – atviravo bendrovės „Lietuvos draudimas“ Privačios rizikos skyriaus vadovas Vaidotas Krencius.
Daugiau atsakomybės jaučia individualių namų savininkai – kas penktas privatus namas apdraustas.
„Civilinės atsakomybės būsto draudimas yra labai pigus ir pravartus dalykas, nes senos statybos buto metinė draudimo įmoka yra vos per 40 ar 50 litų. Draudžiantis tokia suma kilus gaisrui draudimo bendrovė gali atlyginti nukentėjusiesiems 20 tūkst. litų žalą“, – pridūrė bendrovės „Lietuvos draudimas“ ekspertas.
Naujausi komentarai