.png)
Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Versle – šaltojo karo ir šnipinėjimo atgarsiai
2009-12-03
Gintautas Degutis
Aštrėjant kovai dėl išlikimo net vienas darbuotojas gali išgelbėti arba sužlugdyti įmonę. Ypač jeigu prieina prie konkurentų saugomų komercinių paslapčių. Verslo senbuviai teigia, kad šnipinėjimas ir patyrusių darbuotojų perviliojimas – kasdienybė.
Dėl nuostolių – į teismą
Medinių langų gamintoja "Doleta" ir jos antrinė bendrovė "Vilniaus Doleta" praėjusią savaitę Vilniaus apygardos teismui pateikė civilinį ieškinį dėl komercinio šnipinėjimo. Bendrovė iš konkuruojančios įmonės "Rūdupis" tikisi prisiteisti mažiausiai 3,4 mln. litų.
Dėl bendrovės "Rūdupis" neva vykdyto komercinio šnipinėjimo ikiteisminį tyrimą atlieka ir Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra.
"Doleta" pasiryžusi teisme įrodyti patyrusi nuostolių ir praradusi daug klientų, nes per daugiau nei dvejus metus vienas įmonės darbuotojas konkurentei neva reguliariai atskleisdavo komercines paslaptis, pasiūlymus klientams ir net inžinerinius langų konstrukcijų sprendimus. "Doletos" vadovai esą dar 2006 m. pastebėjo, kad nors sukurti nestandartinius langus užtrukdavo keletą mėnesių, vienas pagrindinių įmonės konkurentų į rinką itin greitai išleisdavo analogiškų gaminių. Bendrovės "Rūdupis" langai esą pasirodydavo praėjus vos kelioms savaitėms po to, kai būdavo sukuriami ir klientams pristatomi nauji "Doletos" gaminiai.
Tačiau bendrovė "Rūdupis" į konkurentės kaltinimus kol kas nereaguoja. "Dabar jokių veiksmų nesiimame, nelabai turime tam laiko, nes dabar labai daug dėmesio reikia skirti mūsų gamykloms Dubajuje ir Didžiojoje Britanijoje. Be to, kol kas apie mums mestus kaltinimus oficialiai nieko nežinome. Jie savo darbuotoją kaltina šnipinėjimu", – sakė "Rūdupio" Langų padalinio vadovas Arūnas Stankus.
Informacija nuteka dažnai
Pasak "Doletai" atstovaujančio advokatų kontoros "Sutkienė, Pilkauskas ir partneriai" advokato Igno Dargužo, dėl neteisėto komercinių paslapčių atskleidimo nukentėjęs asmuo ar įmonė turi teisę reikalauti iš kaltininko kompensuoti išlaidas, patirtas <<>>Nukentėjusi šalis taip pat gali pareikalauti iš šnipinėjimu kaltinamo asmens ar įmonės turtinės naudos, gautos panaudojus pasisavintą konfidencialią informaciją.
Konfidencialią informaciją galbūt būtų padėjęs apsaugoti patentas, tačiau, advokato teigimu, eiti šiuo keliu įmonei neapsimokėjo. Be to, ne visą informaciją įmanoma apsaugoti patentuojant.
Anot I.Dargužo, su komerciniu šnipinėjimu yra susidūręs ne vienas šalies verslininkas.
"Manau, kad beveik kiekvienas darbdavys anksčiau ar vėliau susiduria su vienokia ar kitokia informacijos nutekinimo forma. Tačiau vienais atvejais žala būna minimali arba jos apskritai nepatiriama, o kitais tai gali kainuoti milijonus. Viskas priklauso nuo verslo pobūdžio. Pavyzdžiui, gamybos įmonėse konfidencialios informacijos yra gerokai mažiau nei informacinių technologijų (IT) bendrovėse ar finansų įstaigose. Įsivaizduokite, kas galėtų nutikti, jei būtų nutekinta konfidenciali bankų informacija – visi klientų duomenys, sąskaitos ir t. t. Tai galėtų baigtis tragedija", – dienraščiui pasakojo teisininkas.
Advokatas nesutiko atskleisti konkrečių įmonių pavadinimų, tačiau patikino, kad yra buvę atvejų, kai advokatų kontoros klientai savo įmonėse rasdavo sumontuotą klausymosi įrangą. Tiesa, dažniausi atvejai kur kas paprastesni – įmonių darbuotojai tiesiog kopijuodavo konfidencialią informaciją ir išsinešdavo ją atmintukuose.
"Dėl to vis daugiau darbdavių imasi įvairių apsaugos priemonių. Dažnai darbuotojų kompiuteriuose būna neįdiegtos USB jungtys ir kompaktinius diskus įrašantys įrenginiai. Kiti riboja interneto ir bendravimo programų (pavyzdžiui, "Skype") naudojimą. Šios prevencijos priemonės labai svarbios, nes patį informacijos nutekinimo faktą įrodyti nėra sunku. Tai gali būti elektroniniai laiškai, duomenų kopijos ir pan. Tačiau labai sudėtinga apskaičiuoti ir įrodyti teismui, kokia žala buvo padaryta įmonei", – dėstė I.Dargužas.
Pienininkų patirtis
Ne vieną šnipinėjimo istoriją gali papasakoti ir daugelis verslo senbuvių. Tačiau atvirai apie tai kalbėti nelinkęs nė vienas verslininkas.
"Konkrečiai mūsų įmonė nuo tokių dalykų nėra nukentėjusi. Bet pieno sektoriuje tikrai yra buvę labai nemalonių istorijų, kai vadovaujančius postus užimantys darbuotojai pereidavo dirbti pas tiesioginius konkurentus. Aišku, teismų nebuvo, tad tik tų asmenų sąžinės reikalas, kiek informacijos jie išsinešė", – sakė bendrovės "Rokiškio sūris" valdybos pirmininkas Dalius Trumpa.
Vadovų perėjimą pas konkurentus pašnekovas pavadino rimta problema, nes aukštus postus užimantys žmonės žino arba gali prieiti prie beveik visų įmonės komercinių paslapčių, pradedant gamybos technologijomis ir baigiant darbuotojų atlyginimais.
"Konsultavomės dėl tokių dalykų ir mes su teisininkais, bet išvengti to vien teisinėmis priemonėmis labai sunku", – kalbėjo D.Trumpa.
Idėjos sklando ore?
Su galimu informacijos nutekinimu prisipažino susidūręs ir vaistų gamintojo "Sanitas" direktorius Saulius Jurgelėnas.
"Prieš keletą metų buvo kilę įtarimų, kad keli įmonės darbuotojai galėjo nutekinti šiek tiek slaptos informacijos, nes konkurentai pradėjo gaminti vieną preparatą, labai panašų į mūsų. Nuo etiketės, regis, buvo nutrintas tik "Sanito" pavadinimas, ir gaminys buvo pristatomas kaip jų (konkurentų – red. past.). Bet tai buvo vienkartinis atvejis, darbuotojai tikrai nebuvo infiltruoti. Be to, minėta informacija nebuvo labai vertinga, tai net nebandėme aiškintis, kas nusižengė, nenorėjome gadinti įmonėje atmosferos", – dienraščiui pasakojo "Sanito" vadovas.
Jis taip pat pripažino, kad vaistų sektoriuje darbuotojų migravimas iš vienos įmonės į kitą yra įprastas reiškinys. Tačiau tai esą gyventi niekam netrukdo.
"Pasaulis labai greitai keičiasi. Tad net jei iš mūsų išeidamas darbuotojas ir išsineš kokios nors slaptos informacijos – planus, taktiką ar vadinamąjį know how, ji konkurentams bus vertinga tik trumpą laiką. Gal jie ir spės įgyti konkurencinį pranašumą, bet mes turėsime užpildyti spragą, tad pas mus irgi ateis darbuotojas iš kitos konkuruojančios įmonės, nes mūsų sektorius labai mažas ir konkurencija nedidelė – dauguma įmonių gamina skirtingus vaistus", – teigė S.Jurgelėnas.
Tiesa, apsaugai naudojami ir tam tikri teisiniai svertai. Darbuotojai, kurie užima aukštus postus arba yra įgiję labai svarbių techninių žinių, pasirašo nekonkuravimo sutartis. Jose nurodoma, kad iš "Sanito" išėjęs darbuotojas kurį laiką negalės dirbti kitoje tokio paties profilio įmonėje.
Minties, kad darbuotojai galėjo nutekinti informaciją, neatsikrato ir bendrovės "Ragutis" vadovas Vytautas Meištas. Jis pasakojo, kad įmonei pradėjus domėtis tam tikra gamybos technologija, vienas konkurentų ją staigiai įdiegė. "Bet tai tik įtarimai, negaliu nieko kaltinti neturėdamas įrodymų. Būna, kad idėjos sklando ore ir vienu metu jos kyla keliems žmonėms", – dienraščiui teigė V.Meištas.
Galvų medžioklė
Bene dažniausiai pasitaikantys pramoninio šnipinėjimo atvejai – kai dalis darbuotojų išeina iš įmonės ir pasinaudoję jos patirtimi, IT sistemomis, kitais duomenimis bei pervilioję dalį klientų įkuria savo įmones. Arba kai įmonė tiesiog pervilioja darbuotojus iš konkuruojančios bendrovės. Personalo atrankos specialistų teigimu, visais laikais populiariausi buvo vadovaujančius postus užimantys asmenys ir specifinių žinių arba savo klientų turintys darbuotojai.
"Tiesioginė paieška, kitaip tariant, galvų medžioklė, dažniausiai užsakoma siekiant pasamdyti darbuotoją, turintį konkrečios patirties, žinių ir ryšių", – tikino personalo atrankos įmonės "Profiles International" vadovė Baltijos šalims Airida Zavadskė.
Personalo atrankos specialistės teigimu, per paskolų dalijimo karštligę bankai vieni iš kitų intensyviai viliojo verslo klientų vadybininkus, tikėdamiesi, kad šie pereis su savo klientais. Panašus procesas esą vyksta ir dabar, tik ieškoma paskolų restruktūrizavimo specialistų, finansų analitikų ir pan.
"Konkurentų darbuotojų perviliojimas yra dažnas reiškinys, bet, mano manymu, jo nauda pervertinama. Dažniausiai tikimasi, kad perviliojus darbuotoją, konkurentas susilpnės, o įmonė pasinaudos naujojo darbuotojo žiniomis ir ryšiais. Tačiau pardavimo vadybininkui pakeitus darbdavį, su juo į kitą įmonę pereina tik apie 20 proc. jo aptarnautų klientų. Tai nėra daug, turint omenyje, kad "sumedžiotam" darbuotojui dažnai mokamas gerokai aukštesnis atlyginimas", – aiškino ekspertė.
Grėsmė – infiltruotieji
Kita vertus, A.Zavadskė pabrėžė, kad samdant asmenį, dirbusį pas konkurentus, kyla rizika, kad jis nebus lojalus. Esą jei žmogus atėjo dėl geresnio atlyginimo, nėra garantijų, kad jis negaus dar geresnio pasiūlymo ir nesuskubs vėl keisti darbdavio. Blogiausias atvejis – kai įmonė susitaria su darbuotoju, kad jis nueis pas konkurentus, įsidarbins pas juos, o apsižvalgęs ir surinkęs reikalingą informaciją, grįš pas pirmąjį darbdavį.
"Kiek tokia praktika paplitusi, sunku pasakyti. Galbūt apie ją daugiau šnekama ar bijoma, bet tai vyksta. Vienas toks atvejis išaiškėjo, kai "parsiduodantis" specialistas net nesivargino išeiti iš ankstesnės darbovietės, o įsidarbino pas konkurentus", – prisiminė A.Zavadskė. Tačiau konkretesnės informacijos ji pateikti nesutiko.
"Klasikinis šnipinėjimo būdas – mokėti neoficialų atlyginimą konkurentų darbuotojui už tai, kad jis teiktų informaciją apie tai, kas vyksta įmonėje, pavyzdžiui, kokios sąlygos siūlomos pirkimo konkurse. Pasitaiko, kad kartais pats darbuotojas, atsakingas už pasiūlymo rengimą, kreipiasi į konkurentus ir siūlo pralaimėti konkursą už tam tikrą atlygį. Vienkartinius tokius atvejus susekti labai sunku, dažniausiai yla išlenda iš maišo po ilgesnio bendradarbiavimo laikotarpio, išsiuntus neatsargų elektroninį laišką ar kartą vadovui sugalvojus peržiūrėti darbuotojo skambučių išklotinę", – dėstė personalo specialistė.
Reikia gerbti darbuotojus
Apsisaugoti nuo šnipinėjimo sudėtinga, nes priešas slepiasi tarp savųjų. Pirmas dalykas, anot specialistės, – kruopšti atrankos procedūra. Pavyzdžiui, viena Lietuvos įmonė, susijusi su energetika, stengėsi samdyti tik lietuvius, o ne rusus (nors tame sektoriuje rusų specialistų gerokai daugiau), – buvo daroma prielaida, kad lietuvį sunkiau užverbuoti kaimynei valstybei. Antra, adekvati skatinimo sistema – kad žmonės nesijaustų išnaudojami ir nepultų parsidavinėti nematydami perspektyvų užsidirbti legaliai.
Tinkamai parengtos konfidencialumo sutartys veikia labiau kaip psichologinė drausminimo priemonė – nes realią padarytą žalą įrodyti ir išieškoti yra labai sunku.
"Kad ir kaip skambėtų idealistiškai, svarbiausia yra įmonės kultūra, bendra atmosfera darbe ir darbuotojų įsitraukimas. Jei darbuotojas jaučiasi vertinamas ir svarbus savo bendrovei, jį gerokai sunkiau užverbuoti. Sunkmečiu įmonių vadovai nelinkę į tai investuoti, jie įsivaizduoja, kad žmogui reikia džiaugtis, jog apskritai turi darbą. O be reikalo – vienas įsižeidęs darbuotojas gali pridaryti tiek žalos, kad jos neatsvers visa metinė taupymo kampanija", – priminė "Profiles International" vadovė Baltijos šalims.
Mus stebi ir kaimynai
Tarptautinio pramoninio šnipinėjimo taikinių Lietuvoje irgi netrūksta. Bene garsiausias tarptautinio šnipinėjimo skandalas nuskambėjo 2004 m. vasarį, kai trys Rusijos ambasados Vilniuje darbuotojai – du pirmieji sekretoriai ir prekybos atstovybės ekspertas – buvo paskelbti nepageidaujamais asmenimis. Teigta, kad rusų diplomatai rodė itin didelį susidomėjimą Lietuvos energetikos sektoriaus bendrovių ir alkoholinių įmonių privatizavimo reikalais, bandė rinkti slaptą informaciją apie apkaltą prezidentui Rolandui Paksui.
Valdymo modelių žvalgybos ir konkurencingumo didinimo ekspertai pripažįsta, kad konkurentams sekti naudojamų priemonių arsenalas paprastai būna itin platus – nuo kruopščios viešojo pirkimo konkursuose pateikiamos informacijos analizės iki klausymosi aparatūros montavimo. Tiesa, pastaruoju metu pramoninio šnipinėjimo tikslais itin aktyviai naudojamos elektroninės priemonės, nes geras kompiuterių tinklų įsilaužėlis gali nuveikti gerokai daugiau nei aplink Žemę skriejantis ir reikiamus objektus fotografuojantis žvalgybinis palydovas.
Skandalinga automobilių pramonė
Šnipinėjimo skandalų kyla visame pasaulyje. Apie 40 proc. JAV įmonių pripažįsta tapusios komercinio šnipinėjimo aukomis. Tačiau bene didžiausiais skandalais garsėja automobilių pramonė ir automobilių sportas.
2007 m. metų rudenį "Formulės-1" "McLaren" komanda buvo pripažinta kalta disponavusi slapta "Ferrari" ekipai priklausiusia informacija. Už tai prasižengusiai komandai buvo skirta 100 mln. JAV dolerių bauda ir anuliuoti visi Konstruktorių taurės įskaitoje pelnyti taškai.
Tais pačiais metais "Formulėje-1" kilo dar vienas šnipinėjimo skandalas, kai paaiškėjo, kad buvęs "McLaren" darbuotojas pernešė slaptos informacijos į "Renault" ekipą.
"Tokių dalykų šiame versle buvo visada ir bus ateityje. Faktas, kad praeityje yra buvę daug didesnių pažeidimų darbuotojams pernešant informaciją iš vienos komandos į kitą, tačiau jie liko nepastebėti arba už tokią veiklą nebuvo baudžiama. Mano nuomone, visiškai sąžininga persinešti informaciją, kuri telpa tavo galvoje, tačiau pasiimti ką nors atsispausdinus ar elektroninėje laikmenoje – jau ne", – komentavo "Red Bull" komandos technikos vadovas Adrianas Newey.
Dar 2003 m. informacija iš "Ferrari" komandos buvo nutekėjusi į "Toyotos" ekipą, tačiau tuo metu jokių priemonių "Formulėje-1" nebuvo imtasi, o pastaroji komanda sankcijų nesusilaukė. Tiesa, šnipinėjimu apkaltinti darbuotojai buvo nuteisti laisvės atėmimo bausmėmis Italijoje.
Prieš keletą metų smarkus ginčas buvo kilęs ir tarp Vokietijos automobilių milžinų – "Volkswagen" ir "Opel", kai iš vienos į kitą perviliotas darbuotojas naujiesiems darbdaviams pateikė naujausio modelio brėžinius. Rimvydas Naujokas, Valstybinio patentų biuro direktorius Savo išradimus ar intelektinę nuosavybę įmonės ir fiziniai asmenys gali apsaugoti dviem būdais: patentuodami savo išradimus arba laikydami juos paslaptyje. Taip elgiasi "Coca-Cola". Šio gėrimo receptas nėra patentuotas, bet jis laikomas didžiausioje paslaptyje. Jį žino tik du žmones pasaulyje, kurie nebendrauja, net neskraido vienu lėktuvu. Patentavus išradimą, receptą, dizainą, vardą ar prekės ženklą, jį reikia atskleisti visuomenei, tačiau už tai gaunama išskirtinė teisė iki 20 metų naudoti tą išradimą. Valstybė kitoms įmonėms gali uždrausti naudoti ar importuoti panašius gaminius. Patentas gali galioti tik Lietuvoje arba net 36 Europos šalyse. Dokumentas, Lietuvoje galiojantis 8 metus kainuotų, apie 3 tūkst. litų. Tiek pat laiko 8 Europos valstybėse galiojantis patentas – apie 45 tūkst. eurų (155,3 tūkst. litų). Dėl to juos dažniausiai registruoja užsieniečiai. Lietuviai yra paėmę tik 24 europietiškus patentus. Iš viso Lietuvoje yra registruota 4,5 tūkst. Europos patentų (36 Europos šalyse – red. past.), išduotų Miunchene, ir 700 galiojančių tik Lietuvoje, išduotų Lietuvos valstybinio patentų biuro. Tiesa, gaminiai, technologijos ar kiti dalykai dažnai patentuojami norint parduoti gamybos licenciją. Be to, norint gauti nacionalinį patentą, pateikus prašymą, tenka laukti 20 mėnesių, europietišką – 50 mėnesių.