Tema

– Kaip kilo mintis Vilniuje iš esmės už asmeninius pinigus statyti muziejų, kuriame kolekcija ir būtų eksponuojama?

– Jau du dešimtmečius turime labai gražią sodybą – senovišką, jaukią. Seniai bendraujame su Užupio bendruomene. Užupio draugus pakviesdavau vasarą atvažiuoti į sodybą praleisti laiką. Nejučia menininkai išrutuliojo idėją apsistoti ten ilgesniam laikui – pakurti. Taip gimė Grybų plenerai. Bendravimas su dailininkais, pašnekesiai su menotyrininkais suformavo terpę, kuri įsiurbė. Per įvairias diskusijas išsigrynino nuomonė, kad modernus Lietuvos menas nėra pakankamai atstovaujamas, mažai darbų muziejų kolekcijose.

Be to, lankydamasis užsienyje mačiau, kokie muziejai gyvi, dinamiški, lankomi. Kadangi buvau viso to prisikvėpavęs, norėjosi ką nors panašaus padaryti pas mus.

– Nacionalinė dailės galerija bando eiti šiuo keliu...

– Galerijos veikla kiekvieną savaitę tampa vis labiau matoma ir pastebima. Žavu žiūrėti, kaip dešimtys ir šimtai jaunų žmonių susirenka į ten vedamas paskaitas, seminarus ar filmų peržiūras.

Pagrindinė galerijos problema – skurdus valstybės finansavimas. Pastaruosius dvejus metus ji negavo nė lito įsigyti naujoms kolekcijoms, o ir visus 20 metų muziejams tam skiriamos sumos buvo tiesiog juokingos. Vadinasi, dvidešimties metų menininkų darbai plaukia pro šalį, lieka dailininkų dirbtuvėse. Kita vertus, net jei Nacionalinė dailė galerija ir išgalėtų turėti tas kolekcijas, stokotų erdvės jas eksponuoti. Mūsų muziejus galėtų būti tarsi tam tikras Nacionalinės dailės galerijos tęsinys.

– O ką atsakytumėte tiems, kurie stebėsis – juk turime Šiuolaikinio meno centrą (ŠMC)!

– Ar ten galite pažiūrėti šiuolaikinio Lietuvos meno ekspoziciją? ŠMC rengia parodas ir veikia kaip galerija. Ekspozicijos nuolat kinta – ateina ir išeina. O jei esi užsienio turistas ar svečias iš kokio nors šalies miesto ir nori pamatyti Lietuvos šiuolaikinį meną? Jo ten nėra.

Modernaus meno muziejus yra kone kiekviename Europos mieste, turinčiame daugiau nei 100 tūkst. gyventojų. Muziejai paverčiami žmonių sąmonę ir mentalitetą keičiančiais ir formuojančiais objektais. Tai – tarsi šiuolaikinių žmonių bažnyčios, kuriose gera pabūti – iškilmingoje aplinkoje, pakilioje atmosferoje.

MMC bendras plotas siektų apie 6 tūkst. kv. m. 30 proc. erdvės bus vieša. Renginių salė, kur vyktų minispektakliai, minikoncertai, minišokiai, paskaitos, konferencijos. Veiktų internetas, kavinė, kur galėtum užbėgti išgerti kavos. Būtų galimybė vaikus palikti, pavyzdžiui, piešimo mokyklėlėje, o tuo metu mama informacijos centre vartytų katalogus. Tai turėtų būti patogi vieta susitikti su draugais.

Pasaulinė muziejų lankymo statistika rodo, kad žiūrėdami parodas ir meno kūrinius žmonės praleidžia tik trečdalį laiko. 70 proc. jie skiria kam nors kitam: 10 proc. sudaro sėdėjimas ant suoliuko ir grožėjimasis pro langą atsiveriančia panorama, 20 proc. knygynas, suvenyrai, jų apžiūrėjimas, įsigijimas ir pan.

– Ar savo platiems užmojams jaučiate miesto valdžios palaikymą?

– MMC – gana ambicingas projektas. Esame labai aiškiai suformulavę pasiūlymą, kas galėtų atsirasti Vilniuje, jei sutaptų mūsų, savivaldybės ir visuomenės interesai bei būtų patenkintos tam tikros sąlygos. Akivaizdu, kad toks statinys kaip MMC centrinėje miesto dalyje negali atsirasti be miesto valdžios, be kultūrą kuruojančių institucijų paramos, be visuomenės palaikymo ir be investuotojų. Visos išvardytos pusės turi apsispręsti, ar MMC iš esmės reikia. Ir ar jis gali būti statomas toje konkrečioje vietoje. Žemės sklypas turi būti suformuotas ir paskirstas specialiai šiam projektui. Šiuo metu savivaldybė atlieka savo namų darbus – rengiamas teritorijos detalusis planas.

– Apie kokio dydžio sumas kalbame? Ir kokia našta tektų miestui?

– Kolekcijai suformuoti esame paskyrę 10 mln. litų. Muziejaus statyba su visa įranga kainuotų šiek tiek daugiau nei 20 mln. litų. Vadinasi, kad atsirastų muziejus, pradžiai reikia investuoti mažiausiai 30 mln. litų. Kasmet jo eksploatacijai tektų atriekti apie 700 tūkst. litų. Antra tiek – personalui išlaikyti. Muziejaus veiklai, parodoms organizuoti reikėtų dar apie 600 tūkst. litų. Vadinasi, kad muziejus iki galo atliktų savo misiją, metams jis turi turėti apie 2 mln. litų.

Ką duodame mes? Investuojame pinigus, nesitikėdami jokios grąžos. Surenkame kolekciją, pasiūlome konkrečią muziejaus vietą su konkrečiu pastatu.

Jei visos procedūros vyktų sklandžiai, idealiu atveju muziejaus statybos galėtų prasidėti 2013 m. pabaigoje. Muziejaus atidarymas – 2014 m. pabaigoje. Tikimės ES struktūrinių fondų paramos, todėl šios datos gali pasistūmėti per metus tolyn. Panašaus pobūdžio projektai paprastai remiami 40–50 proc. 3 psl. >>