.png)
Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Liūdni „sprogusių“ bankų vadovų likimai
2011-11-26
Stasys Gudavičius
Per nepriklausomybės dvidešimtmetį Lietuvoje bankrutavo ne vienas komercinis bankas. Jų buvusiems šeimininkams teko ne vienus metus kalėti, o kai kurie netgi atsisveikino su gyvenimu.
Kaip grybai po lietaus
Didžiausias bankų steigimo bumas kilo tuojau po to, kai buvo paskelbta valstybės nepriklausomybė. Dar 1990 m. Lietuvoje tebuvo septyni bankai, iš jų keturi – valstybiniai. O po beveik ketverių metų bankų jau buvo netgi 28, dauguma – komercinės, nedidelės kreditų įstaigos.
Efektyvios bankų priežiūros sistemos tuomet nebuvo, todėl šios kredito įstaigos dažniausiai kūrėsi kaip tam tikros vienos įmonės ar kelių įmonių grupės finansinis aptarnaujantis padalinys.
Be to, aferistai ir netgi nusikalstamos grupuotės taip pat pasinaudojo spragomis bankų sistemos priežiūros srityje, todėl neretas bankas tapo tiesiog finansine piramide, kuri siurbė paprastų žmonių pinigus, arba nešvariais būdais įsigytų lėšų plovykla. Arba ir tuo, ir kitu vienu metu.
Nenuostabu, kad po kelerių metų Lietuvoje prasidėjo bankų griūtis. Jos pikas buvo 1994–1998 m.
„Sekundės“ bankas, Kredito bankas, „Nida“, Vakarų bankas, Lietuvos akcinis inovacinis bankas (LAIB), „Litimpeks“, vieną valstybinių bankų sugebėjusi perimti aferistų grupuotė EBSW – tai tik sutrumpintas sąrašas kredito institucijų, kurios bankrutavo ar buvo likviduotos per pirmą nepriklausomybės dešimtmetį. Kartu buvo pradanginta per milijardą litų gyventojų ir įmonių lėšų. Analitikai tvirtina, kad šią griūtį nulėmė didelis neišmanymas, kriminalinio pasaulio spaudimas verslui ir žmonių naivumas.
Susprogdintas prie Vyriausybės
Bankrutavusių bankų buvusių šeimininkų ar vadovų laukė tokia pati liūdna lemtis, kaip ir su neįveikiamomis problemomis susidūrusių kredito įstaigų.
1995 m. gegužės 25 d. sostinės centre, Vyriausybės rūmų pašonėje, savo automobilyje „Mercedes-Benz“ susprogdintas su nusikalstamu pasauliu sietas Rimantas Grainys. Jis buvo kadaise klestėjusio banko „Ekspres“ vienas pagrindinių akcininkų.
Viena R.Grainio nužudymo versijų – jo nesutarimai su kitu to paties banko akcininku Vladimiru Naidūnu. Esą nepasidalytas milijonas JAV dolerių.
Teisėsauga nustatė, kad R.Grainį susprogdino vienas garsiausių samdomų žudikų Valerijus Januškevičius – jis nuo 2001-ųjų dėl keliolikos žmogžudysčių sėdi kalėjime iki gyvos galvos.
1996-aisiais „Ekspres“ bankas susidūrė su nemokumo problema ir jam pradėta bankroto byla.
2000 m. bandyta sprogdinti ir V.Naidūną. Teisėsaugininkams nepavyko įrodyti, kad jis galėjo būti susijęs su R.Grainio nužudymu. Dabar V.Naidūnas gyvena uždarą gyvenimą Vilniuje.
Nusišovė savo bute
Rusų kilmės Lietuvos bankininkas, „Tauro“ banko savininkas ir vadovas Genadijus Konopliovas, rastas nusišovęs savo kontoroje 1997 m. birželio 23 d.
Buvęs Alytaus skyriaus Komunistų partijos vadovas ir sovietų Lietuvos žemės ūkio ministras G.Konopliovas buvo tikras, kad labai gerai išmano ekonomiką, finansus ir bankininkystę, todėl nepriklausomoje Lietuvoje tapo bankininku, įsteigė „Tauro“ banką.
Šis pasižymėjo ypač glaudžiais ryšiais su buvusiais komunistais, taip pat su 1992–1996 m. Lietuvą valdžiusia Demokratine darbo partija ir netgi tuomečiu prezidentu Algirdu Brazausku. Tačiau šios „katino dienos“ baigėsi. 1997-ųjų birželį teisėsauga, vadovaudamasi itin neigiama informacija apie „Tauro“ banko vykdomas operacijas, atliko kratą banko būstinėje, taip pat G.Konopoliovo ir jo vaikų butuose. Paimta nemažai dokumentų, papuošalų, pinigų, šeimos turtas buvo areštuotas.
Praėjus trims dienoms nuo kratos G.Konopliovas nusišovė savo bute, palikęs atsisveikinimo raštelį. „Tauro“ bankui po poros savaičių pradėta bankroto byla.
Kali iki šiol
1999-ųjų spalį Vilniuje savo namuose nusišovė kalėti nuteistas buvęs Lietuvos valstybinio komercinio banko valdybos pirmininkas Algimantas Barusevičius.
Savižudybė įvyko netrukus po to, kai teismas atmetė jo skundą. Teismo nuosprendžiu A.Barusevičius buvo nuteistas kalėti 7 metams, teismas buvo nusprendęs konfiskuoti pusę jo turto.
A.Barusevičius sakė, kad, būdamas Lietuvos valstybinio komercinio banko valdybos pirmininku, padarė klaidų, tačiau nesiekė tyčia pakenkti bankui. Pasak nuteistojo, viską valdė EBSW grupės prezidentas Gintaras Petrikas.
EBSW įvairiomis machinacijomis buvo supirkęs dalį Valstybinio komercinio banko akcijų ir faktiškai perėmė jo valdymą. Banko turtas netrukus buvo iššvaistytas ir valstybei teko imtis jį gelbėti.
G.Petrikas pabėgo į užsienį ir ilgai slapstėsi nuo Lietuvos teisėsaugos, tačiau 2004-aisiais jį sulaikė JAV federalinio tyrimų biuro agentai. Po trejų metų kalėjimo Amerikoje jis buvo perduotas Lietuvai.
G.Petrikas už tai, kad buvo iššvaistytos Lietuvos valstybinio komercinio banko lėšos, buvo nuteistas pagal Vilniaus apygardos teismo nuosprendį. Teismas pripažino G.Petriką kaltu, kad jis tarpininkavo tam tikroms nepatikimoms įmonėms, kad joms būtų išduota banko kreditų. Dėl to jis šiuo metu atlieka bausmę Pravieniškių kolonijoje.
Atsėdėjo Pravieniškėse
Vienas liūdniausiai pagarsėjusių Lietuvos bankų istorijoje – „Sekundės“ bankas.
1992-aisiais per televiziją ir spaudoje nuolat skambėjusiu šūkiu „Reikia pinigų – pinigų yra“ susižavėję tūkstančiai lengvatikių tapo „Sekundės“ banko indėlininkais. Žaibiškai praturtėti iš pažadėtų palūkanų panorę šalies gyventojai šio banko iniciatoriams sunešė paskutines savo santaupas, o pritrūkę pinigų skubiai pardavinėjo butus bei automobilius.
Bet 1994-aisiais „Sekundė“ žlugo, bankui paskelbtas bankrotas. Žmonės prarado milijonus litų, JAV dolerių ir Vokietijos markių.
Sulaikytas „Sekundės“ banko prezidentas Gintaras Dilys 1996-ųjų vasarį dėl svetimo turto iššvaistymo buvo nuteistas 7 metų kalėjimo. Bausmę atliko Pravieniškėse. Iš jų paleistas pirma laiko 2000 m. dėl nepriekaištingo elgesio.
G.Dilys nenori bendrauti su žurnalistais. Jis gyvena varganame bendrabučio tipo bute Kaišiadoryse, verčiasi dirbdamas sandėlininku vienoje vietos įmonėje.
Bandė patekti į savivaldybę
1999-aisiais bankrutavo ir „Litimpeks“ bankas. Jo tuomečiam vadovui Gintautui Preidžiui dabar 55-eri. Dabar jis sako, kad jaučiasi geriau, kai yra bankų klientas, o ne vienas iš šeimininkų.
Bankininko karjerą G.Preidys pradėjo dar sovietmečiu, 1988 m. Pramonės ir statybos banke. Atkūrus nepriklausomybę kurį laiką dirbo Lietuvos banko vadovybėje, kai ši 1993 m. įvedinėjo litą.
„Litimpeks“ bankas buvo įsteigtas 1991-aisiais, po kelerių metų G.Preidys tapo šio komercinio banko valdybos pirmininku. Tačiau „Litimpeks“ neatlaikė bankų griūties 1995 m. pabaigoje. G.Preidys netikėtai buvo suimtas, Lukiškėse sutiko naujuosius 1996 m.
Jau kitą dieną po to, kai buvo suimtas vadovas, kilo „Litimpeks“ indėlininkų panika, žmonės veržėsi atsiimti pinigų. Todėl valstybė buvo priversta imtis tam tikrų banko gelbėjimo veiksmų.
G.Preidys kalėjime išbuvo 15 dienų, paskui buvo paleistas neįrodžius, kad jis galėjo prisidėti prie „Litimpeks“ problemų. Buvęs valdybos pirmininkas su ašaromis akyse spaudos konferencijoje kėlė versiją, kad su banku susidorota tyčia.
„Litimpeks“ dar kelerius metus po tų įvykių dar vegetavo, bandė išgyventi bankų rinkoje. Bet bergždžiai.
1999–2008 m. G.Preidys buvo konsultantas įmonėje „Elgama“, šiuo metu jis dirba lektoriumi Mykolo Romerio universitete. Šių metų pradžioje dalyvavo savivaldos rinkimuose į Vilniaus miesto tarybą Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų sąraše. Tačiau į savivaldybę nepateko.