Šokoladas

Nemažai žmonių, išėję iš Lietuvos rašytojų sąjungos rūmų Vilniuje, sako, kad to pastato aura labai prasta ir ten nejauku. Rašytojas Vytautas Martinkus dažnai ten pasilikdavo vakaroti ir padirbėti ilgiau. Būdavo, išgirsta: veriasi durys, sugirgžda grindys.

Dūmai nekilo aukštyn

„Visokių triukšmų kartais girdėdavome. Bet tokių dalykų bildukais nevadinčiau. Tačiau kai įvyksta ne visai normalių reiškinių, juos pradedi aiškinti ne visai moksliškai“, – sakė V.Martinkus, Rašytojų sąjungos pirmininko pareigas ėjęs ir tuose rūmuose dirbęs nuo 1988 iki 1994 m.

Tad kokias paslaptis slepia Vilniaus centre, K.Sirvydo gatvėje, esantys XIX a. viduryje statyti kadaise prabangūs rūmai?

V.Martinkus pamena: 1990 m., per ekonominę sovietų blokadą, kai Rašytojų sąjunga sunkiai gyveno, jie išjungė centrinį šildymą ir patys bandė kūrenti krosnis ir židinį. Žmones labai vargino, kad nesiseka kūrenti židinio pirmininko kabinete – dūmai vertėsi į kambarį.

"Juk dūmai turėtų kilti aukštyn, o ne veržtis į vidų. Tai buvo prabangus židinys, tais laikais mokėjo židinius statyti. Svarbiausia, negalėjom surasti priežasties. Bandėm tikrinti ir dūmtraukį, bandėm rekonstruoti židinio pakurą. Kvietėm specialistus, kurie išmano židinių konstrukcijas. Visi jų patarimai mums nepadėjo.

Springdami nuo dūmų, kartais pašmaikštaudavome, kad Marija Oginskienė – buvusi pastato savininkė – nori mus išrūkyti iš tų gražių rūmų. Kūrentis patiems mums buvo kasdienybė. Iš tos kasdienybės atsirasdavo mistinių pagalvojimų apie dvasias, kurios gaubia mūsų rūmą", – pasakojo 68 metų V.Martinkus.

Iš vamzdžių pasipylė vanduo

Rodos, 1992 m. vasarą, per pačius karščius, rūmų pastogėje staiga sulūžo vamzdžius laikančios centrinio šildymo konstrukcijos, kurios buvo įrengtos po gegnėmis. Nulūžo vamzdis, kuriuo tekėjo karštas vanduo. Buvo sekmadienis, rūmai - visiškai tušti. Iš nulūžusio vamzdžio pasipylė karštas vanduo: užtvindė lubas, puikią salę šalia pirmininko kabineto. Paskui pradėjo tekėti laiptais žemyn – į koridorius, į Rašytojų klubą, į gatvę.

Kažkas iškvietė avarinę tarnybą. Atvyko V.Martinkus kartu su Petru Dirgėla, kuris tuomet buvo jo pavaduotojas, viską apžiūrėjo, o toje puikioje salėje braidė iki pusės blauzdų po karštą vandenį.

„Buitiškai tariant, įvyko karšto vandens tinklų avarija. Bet juk vasarą šildymo sistema neveikia. Labiausiai dėl tos katastrofos išgyveno mūsų ūkvedys Lionginas. Jis tvirtino, kad viską buvo padaręs, viską išjungęs, viską užsukęs. Prieš vasarą ten reikėjo užsukti tam tikrus ventilius“, – sakė V.Martinkus.

„Nebent kokia nelaba jėga galėjo tuos vamzdžius išjudinti. Nebent tas grafas Korvinas-Milevskis (vienas rūmų savininkų – red. past.) panoro mums kokį pokštą iškrėsti“, – tada kalbėjo Lionginas. Šią jo užuominą V.Martinkus išklausė be šypsenos.

„Po patikrinimo radome, kad Liongino viskas buvo padaryta. Kitaip tariant, iš kur tas karštas vanduo atsirado? Juk vasarą jo vamzdžiuose neturėjo būti. Kai atsitinka tokie vadinamieji parareiškiniai, pagalvoji, kad tikrai čia veikia kažkokios slėpiningos jėgos“, – sakė pašnekovas.

Vanduo ir buvęs šio pastato savininkas grafas Ignotas Korvinas-Milevskis, anot V.Martinkaus, – realu. Grafas, pardavęs rūmus Vilniuje, Viduržemio jūroje nusipirko salą ir ten išvyko.

Avarija buvo pražūtinga

Potvynis pridarė net kelių šimtų tūkstančių litų nuostolių. Rašytojų klubo patalpose nukrito lipdiniai, išbluko spalvos, buvo sugadintas parketas – atšoko, susiklaipė. Buvo siaubingas vaizdas. Rašytojai turėjo ieškoti paramos pastato remontui.

„Labiausiai dėl tos avarijos išgyveno ūkvedys Lionginas. Mes visi jautėmės kalti. Juk katastrofa atsitiko mums, rašytojams, tuose rūmuose gyvenant, šeimininkaujant“, – sakė V.Martinkus.

Praėjus maždaug metams po avarijos Lionginas pasimirė – vėžys pakirto. Jam buvo 50 su trupučiu. Jis buvo visų galų meistras, pašėlęs vairuotojas. Jei rašytojai vėluodavo į kokius nors susitikimus, Lionginas visada sugebėdavo juos nuvežti laiku. 2 psl. >>