Karjera

Darbdaviai linkę investuoti tik į aukštos kvalifikacijos specialistų mobilumą

Bendrovės „Mažeikių nafta“ viešųjų ryšių direktorius Rosvaldas Gorbačiovas jau beveik metus gyvena Mažeikiuose ir kas savaitgalį grįžta į Vilnių pas šeimą.

„Sprendimas persikelti nebuvo pats lengviausias. Pirmą kartą gyvenime pasiryžau tokiam žingsniui. Šeima liko gyventi Vilniuje, o aš namo grįžtu savaitgaliais. Svarstėme visi persikraustyti, bet ne taip paprasta, kai yra vaikų. Jie suaugę su aplinka. Ne viskas priklauso nuo fizinio veiksmo, yra emocinių, moralinių dalykų“, – pasakojo R.Gorbačiovas.

Iššūkis, reikalaujantis aukų

„Man, kaip savo srities specialistui, šis darbo pasiūlymas buvo iššūkis. Įmonė – didžiausia Lietuvoje, vyksta daug permainų, darbas įdomus ir labai intensyvus. Tačiau priimdamas sprendimą visada kažką atrandi, o kažką prarandi“, – kalbėjo R.Gorbačiovas.
Jis juokavo, kad dabar gyvena trijose vietose – Vilniuje, Mažeikiuose ir automobilyje.
Anot jo, sunkiausia svetimoje aplinkoje būna vakarais. Tuomet labiausiai pasigendama jaukių vakarų su draugais, šeima, vaikais, pasivaikščiojimų po Vilniaus senamiestį.
„Labai trūksta šiltų akimirkų, didmiesčio gausmo. Bet tai supranti tik išsikraustęs. Darbo dieną baigiu gana vėlai ir taip sutrumpinu vakarą. Kita vertus, ėmiau pastebėti labai įdomių ir neįprastų dalykų, kurių gyvendamas did-miestyje nematai“, – sakė R.Gorbačiovas.

Paskui darbdavį – į kitą miestą

Kai bendrovės VST administracija prieš ketverius metus iš Kauno persikraustė į sostinę, dalis darbuotojų turėjo rinktis: keisti darbą, kasdien važinėti dirbti į kitą miestą arba persikelti į Vilnių.
„Išeiti iš bendrovės neketinau, dar porą metų važinėjau iš Kauno į Vilnių įmonės transportu, bet tai nusibodo. Kaune su žmona gyvenome pas tėvus, todėl nusprendėme pradėti naują gyvenimą, tik ne Kaune, kaip anksčiau planavome, bet Vilniuje“, – pasakojo VST Elektros tiekimo ir apskaitos skyriaus viršininkas Saulius Vaicekauskas.
Jis teigė, kad persikraustyti į sostinę nusprendė jau metus pravažinėjęs, tačiau ilgai užtruko būsto paieškos, statyba, įrengimas.
„Kitokių keblumų kaip ir nebuvo – įmonė skatino persikeliančius darbuotojus. Tiesiog jaučiau didžiulį norą kuo greičiau persikraustyti į naujus namus ir taip pailginti savo dieną“, – sakė S.Vaicekauskas.
Jo kolega, VST Debitorinio skyriaus viršininkas Domas Sabaitis, į darbą vis dar važiuoja iš Kauno.
„Nuolat dvejoju – persikelti ar likti ten, kur esu. Su šeima nuolat svarstome. Tačiau Kaunas yra mums priskirtos teritorijos centras ir man dažnai tenka vykti į kitus miestus – Klaipėdą, Šiaulius. Iš Kauno tas vietas pasiekti kur kas patogiau“, – kalbėjo D.Sabaitis.
Jis sakė, kad kasdienis važinėjimas nebevargina, iš namų į darbą nuvyksta per valandą, įmonė padengia kelionių išlaidas. D.Sabaitis taip pat sakė, kad nebūtų sunku persikelti gyventi į kitą miestą, jei to prireiktų.

Mobiliausi – vadovai

R.Gorbačiovas ir S.Vaicekauskas – tik keli aukšto lygio specialistai, vadovai, kurie dėl darbo ryžosi keisti įprastą gyvenamąją vietą.
Vis dėlto neretai teigiama, kad Lietuvos žmonės – ne itin mobilūs. Tik maža dalis darbuotojų pasiryžta dėl karjeros persikraustyti į kitą miestą arba kasdien važinėti į darbą keliasdešimt kilometrų. Tiek darbdaviai, tiek personalo atrankos specialistai pabrėžė, kad to priežastys – ne vien psichologinės.
Mobilumo problemas sprendžia patys darbdaviai, tačiau iš kitų miestų jie paprastai vilioja tik aukštos kvalifikacijos arba išskirtinius specialistus.
Personalo paieškos, atrankos ir valdymo įmonės „Manager.lt“ direktorius Aras Mileška sakė, kad kalbant apie darbuotojų mobilumą būtina atsižvelgti į jų profesionalumo lygį. Jis išskiria tris kategorijas: žemos kvalifikacijos darbuotojus, specialistus ir vadovus.
„Nemobiliausi – žemos kvalifikacijos darbuotojai, o aukščiausio lygio vadovai yra labai mobilūs: jie gali atsidurti bet kada ir bet kur. Be to, įmonės, pasikviesdamos juos iš kito miesto, sukuria visas sąlygas“, –  sakė A.Mileška.
Verslo darbdavių konfederacijos vykdomasis direktorius Danas Arlauskas teigė, kad aukšto lygio specialistų ir vadovų Lietuvoje nėra daug. Todėl darbdaviams jų tenka ieškoti po visą šalį ir patiems rūpintis mobilumu.
„Žemesnės kategorijos darbuotojų niekas neveža iš kitų miestų“, – kalbėjo D.Arlauskas.

Traukia didelės kompanijos

A.Mileška teigė, jog aukšto lygio specialistas negali dirbti nekvalifikuoto darbo, nes praras savo statusą rinkoje, todėl turi važiuoti į tolesnius miestus, kad išsaugotų kvalifikaciją.
„Mūsų šalies žmonės labai dažnai kaltinami nemobilumu, bet pažvelkime, pavyzdžiui, į Plungę, Telšius, kitus miestus – visur gausu stambių gamyklų ir žmonėms tiesiog neapsimoka migruoti į kitus miestus, tolesnes teritorijas ieškant jų kvalifikaciją atitinkančio darbo“, – teigė „Manager.lt“ vadovas.
Vis dėlto didesnė stambių įmonių, suteikiančių daugiau karjeros ar saviraiškos galimybių, koncentracija yra didmiesčiuose. Į juos žmonės daug mieliau ir kraustosi, nes čia daugiau erdvės tobulėti. Tai ypač juntama sostinėje.
Kita vertus, stambios ir didelį svorį šalyje turinčios įmonės nesunkiai pritraukia darbuotojų, nesvarbu, kur jos įsikūrusios.
„Klaipėdoje susiklostė tokia situacija, kad išvystytos baldų pramonės įmonės turi vilioti studentus iš Kauno, nes Klaipėdoje jų niekas neruošia. Manau, tokių paradoksų yra ir kituose miestuose“, – sakė A.Mileška.
Ir jis, ir D.Arlauskas pabrėžė, kad darbuotojų mobilumu šalyje turi rūpintis ir rūpinasi patys darbdaviai, tačiau jie paprastai investuoja į aukšto lygio, ypač vienetinius specialistus ir vadovus.
Žemesnės kvalifikacijos ar populiaresnių specialybių darbuotojų visuomet stengiamasi rasti vietoje.

Kliūtys: nuo būsto iki transporto

A.Mileška mano, kad vienas darbuotojų mobilumą stabdančių veiksnių – sudėtingos būsto paieškos.
„Reikia sutvarkyti daug dokumentų, prisideda ir nekilnojamojo turto kainų svyravimas. Pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose, jei žmogus keliasi į kitą miestą, visus perkraustymo reikalus tvarko agentūra. Pas mus tokių paslaugų dar nėra“, – pasakojo jis.
D.Arlauskas teigė, kad yra įmonių, kurios pasirūpina apgyvendinti iš kitų miestų atvykusius darbuotojus, tačiau nedaugelis gali sau tai leisti. Jis įvardijo ir kitokias mobilumo kliūtis.
„Kaimuose gyvenantiems ir nedaug uždirbantiems žmonėms sunku būti mobiliems, nes autobusai iš kaimų nevažinėja, arba vienas kitas, ir labai nepalankiu laiku. O savo automobilių jie neturi“, – sakė D.Arlauskas.