Žvilgsnis

Taip jau sutapo, kad dviejose buvusiose SSRS respublikose pastarosiomis dienomis ypač karšta. Po praėjusią savaitę sostinę Kišiniovą nusiaubusių riaušių Moldovoje tebėra įtempta padėtis. Parlamento rinkimus laimėję komunistai sutiko perskaičiuoti rezultatus, bet protestus organizavusi opozicija iškart pareikalavo naujų rinkimų ir net nežada taikstytis su pralaimėjimu.

Gruzijoje šiandien bus lygiai savaitė, kai opozicija rengia protesto mitingus, stato palapinių miestelius reikalaudama, kad atsistatydintų prezidentas Michailas Saakašvilis. Kol kas, be pavienių incidentų, Tbilisyje smurto išvengta, bet nežinia, kas bus toliau. Gruzinai – karšta tauta.

Abi šios valstybės turi labai daug ką bendra. Jos buvo SSRS dalis, o tapusios nepriklausomos susidūrė su Rusijos remiamu separatizmu. Gruzija neteko Pietų Osetijos ir Abchazijos, Moldova – Padniestrės. Pereinamasis laikotarpis abiem valstybėms buvo ypač sunkus ir iki šiol jų ekonomikos laimėjimai lieka minimalūs.

Galiausiai abi šios šalys yra Lietuvos užsienio prioritetai, todėl tiek vienoje, tiek kitoje vykstantys neramumai negali nejaudinti Vilniaus.

Viena vertus, Lietuva maža šalis, todėl, skeptikų teigimu, nedaug ką galėtų pakeisti Gruzijoje ir Moldovoje. Tuo labiau kad ten bando aktyviai veikti tokios galiūnės kaip Rusija ir JAV.

Kita vertus, gal tai puiki proga Vilniui įrodyti, kad aktyvios užsienio politikos pietryčių kryptimi ambicijos nėra laužtos iš piršto? Lietuva jau penkerius metus yra didelio ir galingo bloko – ES – narė, o Briuselis taip pat labai suinteresuotas jei ne Rytų Europos klestėjimu, tai bent jau ramybe ten. Tačiau didžiosios bloko valstybės neturi pakankamai nei įdirbio, nei noro lįsti į tas peripetijas.

Be to, Vilnius turi tarpininkavimo Ukrainoje per Oranžinę revoliuciją patirties, kai prie derybų stalo pavyko numalšinti pilietiniu karu alsavusias aistras. Pagarbos ir noro perimti Lietuvos patirtį nestokoja nei moldavai, nei gruzinai.

Tad gal Vilnius galėtų dar kartą imtis vietos opozicijos ir valdžios tarpininko vaidmens? Kartu reprezentuotume visą ES ir dar kartą įrodytume, kad į Rytų ekspertės vaidmenį Lietuva pretenduoja ne be reikalo.

Kiti išorės veikėjai, jei ir turi galių, tai toli gražu nesiekia stabilumo šiose valstybėse. Juk Maskva net neslepia, kad jos tikslas – nuversti M.Saakašvilį, o Moldova neranda sutarimo su Padniestre ne be ten esančios Rusijos armijos "pagalbos".

JAV per daug susijusi su M.Saakašviliu. Į tai Gruzijos opozicija reaguoja labai jautriai. Moldovoje atvirkščiai – opozicija galbūt norėtų Vašingtono pagalbos, bet valdžioje esantys komunistai bando balansuoti tarp Rytų ir Vakarų, o aktyvesnis JAV vaidmuo iškart sulauktų neigiamos Rusijos reakcijos. Kaimynė ir tautiškai artima Rumunija, kurią oficialus Kišiniovas apkaltino riaušių organizavimu, taip pat neturi jokių galimybių tarpininkauti.

Tiesa, yra vienas "bet". Norint sėkmingai tarpininkauti, reikėjo prieš tai tam pasiruošti, atlikti namų darbus.

"Mus ten gerbia ir į mus įsiklauso", – iki šiol Lietuvos diplomatija tik gyrėsi apie savo pergales ir įtaką Rytų Europos valstybėms.

Dabar atėjo laikas žodžius pagrįsti darbais. Įrodyti, kad per gausius vizitus tiek Moldovoje, tiek Gruzijoje ne tik vynas upeliais tekėjo, bet ir buvo užmegzti reikiami kontaktai, įtvirtintas autoritetas, o ten esančių Lietuvos ambasadų darbuotojai nuveikė daugiau, nei tik ruošė tokias puotas.

Priešingu atveju Lietuvos diplomatija turi prisipažinti, kad lyderiavimo ambicijos, o ir visa užsienio politikos pietryčių kryptis, patyrė fiasko.