Premjeras Andrius Kubilius yra tikras lietuviškas politikas. Tarp tokio "tautinio politiko" skiriamųjų bruožų yra ir veidmainiškumas, išsisukinėjimas, netiesos kalbėjimas, gana dideli skirtumai tarp sakomų žodžių ir daromų darbų.
Štai naujausias įrodymas, kad penkioliktosios Vyriausybės vadovas gali būti priskiriamas tipiškiems nacionalinės veidmainiškos politikos veikėjams.
Kai su buvusiu ūkio ministru Dainiumi Kreiviu susijusios nesimpatiškos istorijos ir jų vertinimai visuomenėje bei prezidentūroje faktiškai išslydo iš premjero kontrolės lauko, A.Kubilius bandė griebtis kelių šiaudų, gelbėdamas savo proteguojamą aukštą pareigūną ir tiesiog gerą pažįstamą. Pirmiausia liepė surašyti D.Kreiviui pažymą apie esą patirtą spaudimą. Bet ji netapo tuo skydu, kuris apsaugotų ūkio ministrą nuo ridenimosi į atsistatydinimo akivarą.
Tuomet buvo nuspręsta iškilmingai, gal netgi šiek tiek patetiškai paskelbti, jog tuojau pat Vakarų valstybių pavyzdžiu Lietuvoje bus steigiami vadinamieji aklieji fondai, kuriuose tokie kreiviai ir kiti politikai esą galės saugiai pasidėti savo akcijas, kad išvengtų skandalais pasibaigiančių interesų konfliktų.
Premjero potvarkiu buvo sudaryta netgi oficiali darbo grupė, kuri įpareigota kuo skubiausiai, iki kovo 10 d., parengti pasiūlymus dėl tokių "aklųjų" fondų steigimo.
D.Kreiviui nepadėjo ir šis šiaudas. Dar net neatėjus kovo 10-ajai ministras buvo priverstas paskelbti, kad atiduoda savo portfelį.
Kai tik viešai popintas Ūkio ministerijos vadovas atsistatydino, premjeras, regis, nedelsdamas atšalo dėl "aklųjų" fondų idėjos. Ji jau tapo nebeaktuali, taigi, ir nereikalinga.
Tai įrodo kad ir tas faktas, jog darbo grupė neskuba pateikti savo galutinių išvadų, nors nuo kovo 10-osios praėjo jau beveik dvi savaitės. Vakar A.Kubilius sakė dar neturįs jos darbo rezultatų.
Bet darbo grupei vadovaujantis finansų viceministras Aloyzas Vitkauskas jau užsiminė, kad Lietuvoje steigti "akluosius" fondus būtų neperspektyvu, neefektyvu ir per brangu.
Sužinojęs apie tokius A.Vitkausko pareiškimus premjeras ėmė sukti ienas sakydamas, kad "iš tikrųjų visai nebūtini tie "aklieji" fondai, nes politikų turimo verslo skaidrinimo klausimus esą "galima spręsti ir kitokiais būdais". Kokiais, nedetalizavo.
Tad A.Kubiliaus entuziazmas "aklųjų" fondų steigimo klausimu aiškiai priblėso. Taip energingai ir garsiai skleistas premjero pažadas "...putodams į nieką pavirto", kaip tas Kristijono Donelaičio "Metų" sniegas.
Galima būtų drąsiai lažintis iš didžiulių sumų, kad politikų akcijų ir kitokio valdomo turto srityje apskritai greičiausiai ničnieko nepasikeis. Tai jau leido suprasti ir valdančiosios koalicijos atstovai.
Vargu ar bus išgirstas Viešųjų pirkimų tarnybos atstovės pasiūlymas, kad įstaigų ar įmonių vadovai privalėtų pasirašyti nešališkumo deklaracijoas. Supeikta ir dar viena idėja, susijusi su viešųjų pirkimų skaidrinimu, – Specialiųjų tyrimų tarnyba suabejojo, ar verta įrašinėti, stenografuoti visus viešųjų pirkimų posėdžius, kuriuose priimami sprendimai. Aiškinama, kad visi neteisėti sprendimai priimami ne per viešųjų pirkimų komisijų posėdžius.
Nieko naujo Lietuvoje – politikai dar sykį atsižadėjo savo ankstesnių žodžių, apvertė juos aukštyn kojomis taip, kaip jiems patiems šiuo metu patogiau.
Turbūt ne veltui politikais šioje šalyje taip smarkiai nepasitikima. Tiesiog per dvi dešimtis demokratijos metų nusivilta jų darbais, dažniausiai smarkiai prasilenkiančiais su žodžiais. Liūdina tai, kad ir jokie rinkimai, deja, kardinaliai nieko nebepakeičia.
Naujausi komentarai